LT EN
Dalintis Facebook'e

Apie kalbą sociolingvistiniu žvilgsniu

Loreta Vaicekauskienė
Apie kultūrinę nostalgiją, mokyklą ir kalbos autentiškumą
„Mokytojo vaidmuo turėtų būti leisti vaikams patirti žanrų įvairovę skaitant tekstus ir juos kuriant. Mažuma iš mūsų yra poetai, mažuma yra literatūros analitikai, dauguma yra tokių, kurie formalią kalbą vartos dalykiniais tikslais. Tad mokytojo užduotis yra atverti literatūros pasaulį ir jos grožį – tiek grožinės, tiek dalykinės, ir padėti vaikams tapti raštingo, kūrybingo, taip pat skaitmeninio pasaulio dalyviais. Šiandien, deja, mokytojai yra apriboti privalomos literatūros sąrašais, o dalykinės literatūros vaikai turbūt išvis negauna arba gerokai per mažai. Neturime mokyklai paruošę skaitmeninių šaltinių ir medijų. Kai pastaruosius dvidešimt metų pasaulis skaitmenizavo savo švietimo sistemas, mes treniravome vaikus atitikti nacionalinio rašinio reikalavimus.“  [Aidos Murauskaitės interviu LRT portale, 2021-01-04] ►
Jogilė Teresa Ramonaitė
Kaip žmogus užaugs mąstantis, jeigu vos prasižiojęs kritikuojamas už kalbą?
„Kas kartą žmogui – gimtakalbiui! – vos prasižiojus kartoti, kad štai padarė kalbos klaidą, mano manymu, yra įžeidimas iki pašaknų. Tai žeidžia žmogaus tapatybę, riboja jo mąstymą. Ir mokykloje mokytojai tai sakydami mokiniams gali net sukelti psichologinių traumų. Juk kalba – pagrindinė mūsų išraiškos priemonė. Ką tokiam mokiniui daryti? Geriau nekalbėti? Geriau patylėti? Ar dėl to, kad padarė klaidą, dabar jis jau blogas žmogus? Esame būtybės, kurioms kalba padeda mąstyti. Jeigu kalbėjimo nėra, galvoti tampa sunkiau. Jeigu draudi kalbėti arba kritikuoji kalbėjimą, automatiškai riboji mąstymą, todėl nereikia stebėtis, kad išauga kažkas, kas nemąsto ar nėra kūrybingas.“ [Jogilė Teresa Ramonaitė Bernardinai.lt, 2020-07-21] ►
Loreta Vaicekauskienė
​Kas galima ministrui – negalima bibliotekininkui?
„Aš nepriekaištaučiau nė vienam žmogui, kuris lietuviškai kalba su akcentu todėl, kad jis gimė ne lietuvių šeimoje. Tai yra absurdiška. Ar jis yra ministras, ar tai būtų žmogus, dirbantis kitą darbą, ne viešą darbą. Ir nekalbėčiau apskritai apie jokias kalbos mokėjimo kategorijas, moka žmonės lietuvių kalbą ir dirba su tiek lietuvių kalbos, kiek jiems reikia. […] Lietuvių kalba gali būti skirtinga, kalbos vartotojai yra skirtingi. Aš kelčiau klausimą apie prievartą dėl kalbos. Kodėl mes turime Lietuvoje gyventi su tokia įtampa visą laiką.“  [Marijaus Gailiaus interviu „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“, 2020-07-17, interviu su Loreta Vaicekauskiene – nuo 34:35]     ►
Dalia Pinkevičienė
Mišri kalba darbe
[Mišri kalba su rusiškais intarpais] dažniau vartojama santykių dimensijoje: kai kalbama ne darbo tema, apie įspūdžius ar pasakojamos istorijos arba kai juokaujama. Tai yra daugiau solidarizavimosi su pašnekovu, kolegiškumo palaikymo kalba. Tuo tarpu angliškų intarpų pagrindinė funkcija būtų profesionalumo raiška - jie parodo kompetentingumą, gebėjimą spręsti konfliktines situacijas, rasti sprendimus, taip pat veikti - greitai ir efektyviai, kas yra darbo aplinkos bruožas. Jie taip pat gali rodyti ir konkurenciją tarp pašnekovų. [Linos Smolskienės interviu su Dalia Pinkevičiene, LRT radijo laida „Ryto Allegro“, 2020-07-01, nuo 1:33:00] ►
Vuk Vukotič
Apie Lietuvos, Serbijos ir Norvegijos kalbos institucijų skirtumus
„Serbijos kalbos institucijos pagrįstos Prancūzų akademijos modeliu. Mokslo ir meno akademijoje yra tokia kaip kalbos taryba, jos veikimo principas labai panašus į lietuvių kalbos komisiją, tačiau jie neturi beveik jokios realios galios, jie tik turi statusą kaip institucijos dalis. Ir žmonės, kurie nori „taisyklingai“ kalbėti arba tiki institucijos prestižu, atsižvelgia į tos kalbos tarybos, arba komisijos, nutarimus. Tačiau jie niekam nėra privalomi, taigi turime labai skirtingą atvejį negu Lietuvoje, kur kalbos komisija įstatymiškai turi prievolę (nesakau – teisę) nustatyti kalbos normą ir ją vykdyti. […] Ne tik Serbijoje, bet niekur nėra tokios kalbos institucijos, kuri žiūrėtų, kaip gimtakalbiai kalba. Gal ir stebi, tiria, taip, bet nekontroliuoja ir nereguliuoja. […] Tos kontrolės Lietuvoje, drįsčiau pasakyti, daugiausia yra Europoje, galbūt ir pasaulyje.“ [Linos Smolskienės interviu LRT radijo laidoje „Ryto allegro“ 2020-07-22, nuo 43:20] ►
Natalija Arlauskaitė, Vuk Vukotič
Ar kalbos klaidų darantis žmogus yra prastesnis pilietis?
„Kitas kalbėjimas yra apie tai, kaip valstybė supranta santykį su savo piliečiais per skirtingas institucijas, praktikas, įstatymus ir taip toliau. Nuo 1993 daug kas šiame santykyje pasikeitė: daug žmonių mano, kad šitoks globėjiškas ir kontroliuojantis valstybės elgesys yra perteklinis.“ „Mes turime ne demokratinę kalbos politiką, mes turime technokratinę kalbos politiką. Beveik visi įstatymai yra pasiūlyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, o Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija vykdo jų nutarimus. Tai klausimas yra visiems Lietuvos gyventojams – ar jūs norite dalyvauti kuriant savo kalbos politiką ar visiškai pasitikite Valstybine lietuvių kalbos inspekcija?“  [Jurgitos Čeponytės interviu su Natalija Arlauskaite, Vuku Vukotičiumi ir Donatu Smalinsku LRT laidoje „Aktualijų studija“, 2020-07-20] ►
Ramunė Čičirkaitė
Kaip kalbama Vilniuje?
„Labai svarbu iš akių nepamesti vieno dalyko: mes kalbą, kalbos atmainą turime tirti jos pačios atžvilgiu. Mes turime „standartą“  rasti toje pačioje klasėje, toje pačioje paauglių grupėje, toje pačioje suaugusiųjų grupėje. Negali mums bendrinė kalba būti atskaitos taškas.“ [Linos Smolskienės interviu su Ramune Čičirkaite, LRT radijo laidoje „Ryto Allegro“, 2020-07-07, nuo 43:13] ►
Jogilė Teresa Ramonaitė
Apie lietuvių gimtakalbių santykį su savo kalba
„Neįmanoma sugalvoti absurdiškesnės situacijos, kai būdamas gimtakalbis žmogus nesijaučia galintis pasakyti užsieniečiui kaip reikia pasakyti vieną ar kitą paprastą sakinį. Lietuvių kalba iš tikrųjų yra morfologiškai labai turtinga. Ir kiekvienas gimtakalbis lietuvis ją puikiai moka.“ [Linos Smolskienės interviu LRT radijo laidoje „Ryto allegro“, 2020-06-10, klausyti nuo 43:30] ►