LT EN
Dalintis Facebook'e

Apie kalbą sociolingvistiniu žvilgsniu

Vuk Vukotić
Galingos, brangios ir be naudos. Kalbos institucijos Lietuvoje
Turint omeny šalies dydį ir gyventojų skaičių, Lietuva turi neproporcingai didelę kalbos reguliavimo sistemą. Jos galia skatina ne kalbėti, o tylėti. Eskaluojama baimė dėl kalbos išnykimo yra visiškai nepagrįsta. Dažnai tenka girdėti, kad be kalbos institucijų kalba išnyks. Bet kaip tada neišnyksta kitų valstybių (ir net mažumų) kalbos, o, priešingai, puikiai gyvena be jokio kalbos reguliavimo? [15min.lt, 2018-12-09]
Daina Urbonaitė
Kalbos mokymas mokykloje – XIX ar XXI amžius?
Panagrinėjus lietuvių kalbos vadovėlius 11–12 klasei, kyla rimta abejonė, kiek tas kritinis mąstymas yra ugdomas, kai iš mokinių tikimasi žinių atkartojimo, o kalbos taisyklės tapatinamos su preskriptyviomis instrukcijomis. Į kalbos mokymą Lietuvos gimnazijose žiūrima ne iš mokslinės perspektyvos, o kaip į įrankį tam tikroms tautinėms idėjoms ir nuostatoms perteikti. [15min.lt, 2018-10-04]
Daina Urbonaitė
Jeigu kalbos egzaminą laikytume Skandinavijoje
Tokio dalyko kaip kalbos kultūra danai nežino. Mokykloje jie mokosi: a) kalbos mokslo ir b) praktinės retorikos, įvairių tekstų kūrimo ir tekstų analizės. Danų kalbos mokyme vartojama sąvoka „tekstas plačiąja prasme“. Ji reiškia ir rašytinį, ir sakytinį, vizualujį, garsinį tekstą. Mokoma to, su kuo susiduriame gyvenime – multimodalumo. [15min.lt, 2018-06-07]
Elžbieta Banytė, Loreta Vaicekauskienė
Nukleiptom vyžom į lietuvių kalbos egzaminą
Taigi gal laikas prisiimti atsakomybę už tai, į ką pavirto kalbos ir literatūros mokymas mokykloje? Už tai, kad vaikams (bendrai paėmus, žinoma) lietuvių pamokos neatrodo prasmingos, kad Lietuvos mokyklose lietuvių kalbos mokoma tokiais metodais kaip kitur užsienio kalbos, kad tėvai samdo korepetitorius, o vaikai prieš egzaminą mintinai kala rašinių temas, kad įtiktų, kad gautų geresnį pažymį. [15min.lt, 2018-04-27]
Ramunė Čičirkaitė
Iš kur Vilniuje atsirado balsių „ylginimas“?
Nėra korektiška šį reiškinį vadinti „ilginimu“. Šiuolaikinis kalbos mokslas tokių vertinamųjų terminų labai kratosi. Mūsų atveju taip vadinant sudaromas klaidingas įspūdis, kad vilniečių kalba nukrypsta nuo standarto, yra netaisyklinga, nors iš tiesų vilniečiai kalba palyginti artimu rašto kalbai variantu. Apskritai nereikėtų matuoti sakytinės kalbos pagal raštą. Žmonės nei trumpina, nei ilgina – jie vartoja įvairaus ilgumo balsius taip, kaip būdinga tai vietovei, kurioje gyvena, tai aplinkai, kurioje būna. Tarties varijavimas yra natūralus kiekvienos gyvos kalbos požymis. [15min.lt, 2018-11-03]
Loreta Vaicekauskiene
Apie valdžios įgaliojimus reguliuoti kalbą
Iš tikrųjų mes turėtume kalbėti apie valdžios įgaliojimus reguliuoti kalbą visai valstybei, reguliuoti visą viešąją erdvę ir čia jau pas mus tikrai yra didelė bėda. Kad Kalbos komisija supranta taisyklingumą ne kaip iš kalbos kylantį taisyklingumą, o kaip iš savo nustatytų taisyklių kylantį taisyklingumą. Čia yra didžiulė problema ir mūsų tam tikra prasme mažaraštiškumas kalbos ir kalbos politikos klausimais. [Interviu su Deividu Jursevičium  LRT laidoje „60 minučių“, 2018-11-19]  
Solveiga Armoškaitė
Apie mokslinį požiūrį į kalbą ir lietuvių kalbos būklę
[Norminimas] yra kratinys kažkada išgirstų senesnių formų, kurias dabar kažkodėl linkę normintojai idealizuoti ir sakyti, va taip yra geriau kažkodėl. O kodėl taip yra geriau, senovėje buvo geriau? Tai kiek tada senovėje, kiek mes eisim į Vytauto laikus? Bet taigi šaltinių nėra. Tai eisim kur yra šaltiniai. O kodėl tie šaltiniai geresni? Kuriuos šaltinius imsim? Kas nusprendžia, kuriuos šaltinius imsim? Visa tai yra subjektyvu, nes nėra kažkokios idealios kalbos, kuri ten plazda kažkur ir mes ją turime sugriebti ir norminti pagal tai. Visa tai yra istoriškų kitimų, kalbų sąveikų, kultūrų sąveikų rezultatas. [Interviu su Deividu Jursevičium  LRT laidoje "60 minučių", 2018-05-21]
Loreta Vaicekauskienė
„Išgirdę, kad aš kalbininkė, žmonės iš karto atsiprašo“
Aš norėčiau, kad ateitų tokia diena Lietuvoj, kai manęs nereikės atsiprašinėti, ir ypač, kai žmonės nebijos kalbininkų. O kodėl taip yra? Taip jau susiklostė mūsų bendruomenėje, kad mes įgavome kalbos autoritetą didesnį, negu mes patys – kalbininkas, kalbininko institucija. Sovietmečiu buvo tiesiog kalbininkai, o jau 90-ais tauta turbūt labiau žino VLKK kaip kalbininkų instituciją. Žodžiu, kalba jau mums tarsi ir nebepriklauso. Ji priklauso institucijai. O kai ji priklauso institucijai, tai tu tarsi kaip ir jautiesi pavaldiniu ir atsiprašinėji. [Interviu su Andriumi Tapinu LaisvėsTV laidoje "Laikykitės ten", 2018-04-14]