LT EN
Dalintis Facebook'e

Apie kalbą sociolingvistiniu žvilgsniu

Aurelija Čekuolytė
Apie paauglių kalbą
„Ką visuomenei yra svarbiausia išgirsti - kad paaugliai yra labai skirtingi, nereikia į juos žiūrėti neigiamai ir jų vertinti neigiamai. Reikėtų išmokti didžiuotis jais ir išnaudoti tas galimybes, tuos pajėgumus, kuriuos jie turi, užuot primetus savo nuostatas. O pasakyti jie turi visuomet labai daug.“ [Aurelija Čekuolytė LRT laidoje „Džinsai“, 2017-03-13]
Jogilė Teresa Ramonaitė
Mokytis kalbos – tai išdrįsti bendrauti ir kalbėti
„Kalba yra labai svarbi, integruojantis į visuomenę. Tai padaro tave bendruomenės dalimi arba nepadaro, – jeigu kalbos nemoki. Jeigu niekas su tavimi nekalba, nebendrauja, kaip tu gali pritapti bendruomenėje. Blogai, kai mes patys mėgstam sakyti, esą lietuvių kalba tokia sunki, kad užsienietis neva niekada neišmoks… Taip nuvertiname ir nusmukdome savo pačių kalbos prestižą.“ [Straipsnis Apžvalgoje, 2016-12-22]
Giedrius Tamaševičius
Televizijos ir radijo kalba pasikeitė, eteryje nuskambėjus žodžiui „velniop“
„Žmonės vis dar jaučia privataus ir oficialaus kalbėjimo ribą, ji aiškiai suvokiama. Todėl rimtame kontekste juokinga išgirsti žodį, įprastą neformalioje aplinkoje. Tai prajuokina kaip geras pokštas, be to, kalbėtojas tuo parodo solidarumą – jis naudoja tokį žodį kaip ir aš. [...] Sovietmečiu ir net vėlesniame laikotarpyje dažniausiai būdavo kalbinami tam tikrų profesijų atstovai, kalbėję apie darbą, o privatų gyvenimą – labai santūriai. Bet prasidėjus pokyčiams iš pereinamojo laikotarpio turime labai įdomių laidų. Jose kalbinami, pavyzdžiui, aktoriai. Jie atvirai kalba apie asmeninį gyvenimą, kalba su aistra. Nuskamba žodžiai tokie žodžiai kaip „po velnių“ ar „velniop“.“ [Giedriaus Tamaševičiaus interviu, lrt.lt 2016-12-01]
Miglė Keturkienė
Apie kalbą ir tarmes mokykloje
„Dirbdama mokykloje, pastebėjau, jog per lietuvių kalbos pamokas tarmėms skiriamas dėmesys yra tik teorinis. Realiai mokyklose, ypač provincijoje, tarminis kalbėjimas nėra toleruojamas. [...] Labiausiai negatyvus požiūris į tarmių vartojimą atsiskleidžia per lietuvių kalbos egzaminą, ypač per kalbėjimo įskaitą. Vien tas faktas, kad vertinimo sistemoje daugiausia taškų atitenka kalbos vartojimui (maksimali taškų suma – 6 taškai), o ne turiniui (maksimali taškų suma – 4 taškai), rodo iškreiptą požiūrį į realų kalbos vartojimą. Tai reiškia, kad mokinys gali mažiau dėmesio skirti turiniui, jeigu tik jį išreikš taisyklinga forma, kurią nustatė ir priėmė kalbos komisija.“ [Mato Baltrukevičiaus interviu Bernardinuose.lt, 2016-09-12] 
Nerijus Šepetys
Apie Sovietines kalbos priežiūros šaknis
Nerijus Šepetys apie Sovietines kalbos priežiūros šaknis: „Mes turime bendrą posovietinę situaciją, kad suvokiam, kad tai, kas yra viešoji erdvė, turi būti kontroliuojama valstybės institucijų. Ne iš apačios eina savikontrolė, savireguliavimas, o iš viršaus. [...] Aš manau, kad Lietuvai visiškai nereikalinga valstybinė norminimo sistema, visiškai nereikalingas norminimas, kuris ateina iš kažkur kitur negu iš pačios tikrovės. Kalbininkai turi tyrinėti kalbą, turi žiūrėti į kalbos įvairovę ir aiškintis, kas ten vyksta. Tai, kas yra kitose šalyse, dažniausiai tai yra ginčai dėl idėjų, dėl grėsmių, žmonės turi ginčytis. Tam nereikia biurokrato, kuris šitoj vietoj būtų specialistas. Lietuvoje turime per daug gyvenimo sričių, kurias kažkas neva stebi, kontroliuoja. Turime tam tikrą balastą, kurio reikia atsisakyti. Jis atėjęs iš sovietinių laikų daugelio sričių prižiūrėjimo ir tvarkymo.“ [LRT laida „Nes man tai rūpi“, 2017-01-15]
Miglė Anušauskaitė
Jei rožę pavadinsi kitu vardu, ar ji kvepės mažiau?
„Šalia tokių lengvo pašnekesio temų yra viena, kurią neatsargiai užkabinęs užsienietis išsyk pasigailės, nes lietuvio akyse įsižiebs karštligiškos liepsnelės, jis pusantro karto išaugs ir ims byloti iš praamžių ateinančiu balsu: „Lietuvių – seniausia pasaulio kalba!“ Atgal kelio nebebus: užsienietis turės išklausyti palyginimus su sanskritu, ir vargas jam, jei paklaus apie giminystę su slavų kalbomis.“ [Straipsnis 15min.lt, 2016-09-29]
Vuk Vukotič
Apie rasistinę kalbą
Kodėl žmonės vartoja įžeidžius žmogaus rasę, etniškumą, kilmę apibūdinančius žodžius? Ar juos reikia drausti? Vuko Vukotičiaus teigimu, „apie korektišką žmogaus ypatybių apibūdinimą turi spręsti tik ta grupė, kuri yra apibūdinama, o ne kalbininkai arba kokia nors kita valstybės institucija. [...] iš kalbotyros pusės, žodžių draudimas, keitimas, braukimas iš žodyno nepakeis komentatorių rasistinių nuostatų.“ Vukotičius nepritaria, kad lietuviai yra mažiau tolerantiški nei kiti europiečiai: "Tam tikrų visuomenės grupių neapykantos kalbos vartojimas jokiais būdais negali atspindėti visos tautos požiūrio". [Rimantės Miškinytės interviu, misriseima.lt, 2016-11-10]
Loreta Vaicekauskienė
Apie norminimą, tarmes ir kalbos kaitą
„Vaikas netrukus eis į mokyklą. Kas nutiks? Nutiks tai, kad mokytojai jį mokys standartinės, bendrinės kalbos. Jo gimtoji yra tarmė. Mes galime mokytis be galo daug ir vaikui tas nebus labai sudėtinga, išskyrus vieną klaidą, kuri įvyks. Vaikas pamanys, kad jo gimtoji tarmė yra nieko neverta. Kad yra tik viena geriausia kalba. Mokslininkai Vakaruose jau porą dešimtmečių rengia programas mokykloms, kad mokytojai mažintų stereotipus, kad nebediegtų vaikams tos negeros nuostatos. Nes nėra geros ir blogos kalbos. Viskas priklauso nuo kontekstų. Yra kalbų įvairovė ir todėl jinai yra, kad yra reikalinga.“ [Interviu su Vilija Andrulevičiūte LRT laidoje Labas rytas, Lietuva, 2016-03-05]