LT EN
Dalintis Facebook'e

Projektai

Viešasis kalbėjimas sovietmečiu
Sovietmečio žiniasklaidos diskursą tyrinėti svarbu siekiant geriau pažinti dar ne taip seniai pasibaigusį Lietuvos sovietmečio etapą. Jau atlikti sovietmečio tyrimai neleidžia abejoti, kad tuo metu viešasis kalbėjimas buvo persmelktas totalitarinės ideologijos. Tyrimo tikslas – nustatyti ir išanalizuoti Lietuvos sovietmečio ideologizuotam diskursui būdingus kalbinius bruožus ir atskleisti, koks pasaulėvaizdis jais kuriamas. Tyrimo medžiaga – sakytinės žiniasklaidos tekstyne (1960–2010) sukaupti sovietmečio pokalbių laidų, dokumentinių filmų, apybraižų, žurnalų ir informacinių laidų išrašai, galbūt dėl palyginimo įtraukiant ir pereinamojo laikotarpio laidas.
English in post-1990 Lithuania
Crucial political turning-point of Lithuania two decades ago concurred with the worldwide technological developments and expansion of the globalization processes. Certainly it brought a number of significant changes into the sociolinguistic landscape of Lithuania. The need for and benefits of an international language for information access and external communication rapidly increased the demand of learning English. Additionally, the English language has gained noticeable symbolic power as a linguistic resource that ensures a speaker the most profitable social mobility and serves as a means of identity expression. The project focuses on the social value of the English language in Lithuania after the country regained independence in 1990.
Kalba Vilnius
Lietuvių normatyvinėje tradicijoje yra įsitvirtinęs neigiamas požiūris į Vilniaus miesto, taip pat ir jaunimo, kalbą: ji dažnai vadinama netaisyklinga, nenormine, puskalbe. Tačiau moksliškai žiūrint, kiekviena kalbos atmaina yra savitas ir vertingas istorinių aplinkybių ir ja kalbančios kalbinės bendruomenės konstruktas. Šiandieninis Vilnius – didžiausias mūsų didmiestis, neabejotinai stipriausias politinis, administracinis ir kultūrinis traukos centras. Nors Vilniaus kalba istoriškai nesuvaidino lemiamo vaidmens kuriantis bendrinei kalbai, galima spėti, kad šiandien ji vis dėlto turi prestižą mūsų visuomenėje.  
Vilniaus sociolektai: fonetinių ir akcentinių ypatybių tyrimas
XX a. pirmoje pusėje vykdytuose kaimo dialektologijos tyrimuose svarbiausi informantų atrankos principai nusakomi santrumpa NORMS – non-mobile, older, rural, male speakers. Kitaip tariant, informantais anksčiau dažniausiai tapdavo vyresnio amžiaus vyrai, kurie būdavo gimę ir visą laiką gyvenę toje pačioje kaimo vietovėje: buvo manoma, kad tokių informantų kalboje geriau išlaikomos tiriamosios kalbos atmainos ypatybės. Intensyvėjant urbanizacijos procesams, tyrėjų dėmesio centre atsidūrė miestai, o nuo XX a. vidurio pradėtos tyrinėti ir miesto gyventojų kalbos, įvairios jų atmainos.
Jaunimo kalba ir tapatybė: etnografinis ir sociolingvistinis Vilniaus jaunimo kalbos tyrimas
Apie jaunimo kalbą kalbama nemažai, dažniausiai neigiamai. Esą tai netaisyklinga, šiurkšti, svetimybėmis užteršta kalba. Viena mano pažįstama moteris apie jaunimo kalbą sakė: „Man kartais norisi paauglių pasiklausti, ar jie žino, kokia kalba jie kalba?“ Atsakiau trumpai: „Žinoma, kad žino. Jie kalba jaunimo kalba“. Neigiamas jaunimo kalbos vertinimas kyla iš jos kitoniškumo, nukrypimo nuo visuomenėje įsitvirtinusių kalbos normų. Tačiau sociolingvistams jaunimo kalba – tai vienos visuomenės dalies – jaunuolių – tapatybės raiškos priemonė. Tokio požiūrio laikomasi ir šiame tyrime.
Kalbos sampratos gimtosios kalbos mokykliniuose vadovėliuose
Švietimo sistema yra svarbus veiksnys formuojant kalbos bendruomenės požiūrį į kalbą, jos vertę ir funkcijas. Būtent mokykloje per gimtosios kalbos vadovėlius mokiniams įdiegiami kalbos vertinimo kriterijai ir neretai stereotipinės nuostatos. Šio tyrimo objektas – gimtosios lietuvių kalbos mokykliniuose vadovėliuose pateikiamos kalbos sampratos ir funkcijos. Keliamas klausimas, kaip vadovėliuose vertinamos įvairios nestandartinės lietuvių kalbos atmainos ir kalbos variantiškumas, kiek remiamasi naujausiomis mokslo žiniomis apie kalbą.
Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai
Kalbos standartizavimas, bendrinės kalbos, tarmių ir kitų socialinių kalbos atmainų vertinimai, kalbos vaidmens suvokimas yra neatsiejami nuo visuomenės raidos ir viešosios erdvės pokyčių. Projektu norima ištirti, su kokia socialine tapatybe šiandieninėje postmodernioje Lietuvos visuomenėje asocijuojami skirtingi kalbos akcentai, kaip kito lietuvių kalbos ideologijos ir sakytinės žiniasklaidos kalba nuo sovietmečio iki dabar. Taip pat siekiama suteikti mokslinį pagrindą viešosioms diskusijoms apie lietuvių kalbą, veikti kalbos politikos nuostatas.
Eterio įžymybių kalba
Bendrinės lietuvių kalbos normintojai ir viešąją kalbą kontroliuojančių institucijų pareigūnai ne vienus metus nuogąstauja, kad sakytinės žiniasklaidos kalba prastėja ar net degraduoja. Greta tarties ir kirčiavimo trūkumų paprastai itin neigiamai vertinama, kai ryškios televizijos asmenybės vartoja neformaliojo stiliaus žodžius. Vis dėlto, nepaisydami kritikos, televizijų vadovai populiariausias laidas ir toliau patiki vesti žmonėms, ne kartą įvardintiems piktybiniais kalbos normų pažeidėjais, nekompetentingais dirbti eteryje. Kuo galima būtų paaiškinti tokį neatitikimą tarp kalbai keliamų reikalavimų ir realios vartosenos?
Žaidžiant su kalba: kitų kalbų bruožai kaip Vilniaus jaunimo tapatybės dalis
Jaunimo kalbos tyrėjai pastebi, kad šiuolaikinis jaunimas, norėdamas savo kalbinei veiklai suteikti kūrybiškumo bei žaismingumo, šalia gimtosios kalbos dažnai įterpia ir kitų kalbų leksikos, pvz., danai paaugliai vartoja arabų, britai – vokiečių kalbos elementų. Tiriantys jaunimo kalbos įvairovę mokslininkai kalba ne apie atskirų kalbų vartojimą, bet apie jaunimo kalbai būdingus kitų kalbų bruožus. Tokiai kalbai apibrėžti jie vartoja terminą polilingvalizmas. Lietuvos jaunuolių kalbinė raiška šiuo požiūriu praktiškai netirta. Šiam tyrimui pasirinkta spontaniška sostinės jaunimo kalba. Tikėtina, kad Vilnius, kaip daugiakalbis ir daugiakultūris miestas, yra itin tinkama terpė rastis įvairakalbei, mišriai jaunimo kalbos vartosenai.
Žurnalistai apie kalbą (2009)
Tyrimo informantais buvo pasirinkta viena profesinė grupė – TV ir radijo žurnalistai. Žurnalistai mums įdomūs kaip viešosios erdvės kalbėtojai, iš kurių tradiciškai tikimasi girdėti idealią bendrinę kalbą. Tačiau viešoji kalba keičiasi, mažėja oficialumo, didėja stilių įvairovė, žiniasklaida stengiasi kalbėti žiūrovams jų kalba. Kitaip sakant, viešai kalbėti įvairiai tampa norma. Įdomu, kad žurnalistai kaltinami už tai, kad jie esą nemoka ir nesimoko norminės kalbos. Ar tai reiškia, kad šimtą metų aktyviai diegiamas bendrinės kalbos idealas dabartinei viešajai kalbai netinka? Kokią kalbą profesionalūs viešosios erdvės kalbėtojai laiko parankiausia šiuolaikinės žiniasklaidos įvaizdžiui kurti?