LT EN
Dalintis Facebook'e

Apie kalbą sociolingvistiniu žvilgsniu

Giedrius Subačius
Kamanos sakytinei kalbai
"Raštas iš pradžių laikėsi įsikibęs į garsus, kuriuos imitavo, bet vėliau tiek sustiprėjo, kad susidarė iš dalies savarankiška, nepriklausoma rašomųjų ženklų sistema, tvarka, rašyba, netoleruojanti alternatyvų, – nusistojo vienoda ortografija, o jos neatitinkantį užrašymą imta laikyti klaida. Sakykime, XIX a. pirmoje pusėje Simonas Daukantoas žodį liepė rašydavo leipe, leipę, lęipe, lijpe, lyipę, lieype, dar kitais variantais, ir nė vienas iš jų nebuvo klaida. Kai nusistojo bendrinės kalbos rašyba, buvo sukurtos ir priimtos jos taisyklės, rašyti galima jau tik vieną iš variantų liepė, visi kiti tapo klaidingi, netaisyklingi, neatitinkantys rašybos normų."  [Kultūros barai 10, 2017, 25–28]
Aurelija Čekuolytė
Apie paauglių kalbą
„Ką visuomenei yra svarbiausia išgirsti - kad paaugliai yra labai skirtingi, nereikia į juos žiūrėti neigiamai ir jų vertinti neigiamai. Reikėtų išmokti didžiuotis jais ir išnaudoti tas galimybes, tuos pajėgumus, kuriuos jie turi, užuot primetus savo nuostatas. O pasakyti jie turi visuomet labai daug.“ [Aurelija Čekuolytė LRT laidoje „Džinsai“, 2017-03-13]
Jogilė Teresa Ramonaitė
Mokytis kalbos – tai išdrįsti bendrauti ir kalbėti
„Kalba yra labai svarbi, integruojantis į visuomenę. Tai padaro tave bendruomenės dalimi arba nepadaro, – jeigu kalbos nemoki. Jeigu niekas su tavimi nekalba, nebendrauja, kaip tu gali pritapti bendruomenėje. Blogai, kai mes patys mėgstam sakyti, esą lietuvių kalba tokia sunki, kad užsienietis neva niekada neišmoks… Taip nuvertiname ir nusmukdome savo pačių kalbos prestižą.“ [Straipsnis Apžvalgoje, 2016-12-22]
Giedrius Tamaševičius
Televizijos ir radijo kalba pasikeitė, eteryje nuskambėjus žodžiui „velniop“
„Žmonės vis dar jaučia privataus ir oficialaus kalbėjimo ribą, ji aiškiai suvokiama. Todėl rimtame kontekste juokinga išgirsti žodį, įprastą neformalioje aplinkoje. Tai prajuokina kaip geras pokštas, be to, kalbėtojas tuo parodo solidarumą – jis naudoja tokį žodį kaip ir aš. [...] Sovietmečiu ir net vėlesniame laikotarpyje dažniausiai būdavo kalbinami tam tikrų profesijų atstovai, kalbėję apie darbą, o privatų gyvenimą – labai santūriai. Bet prasidėjus pokyčiams iš pereinamojo laikotarpio turime labai įdomių laidų. Jose kalbinami, pavyzdžiui, aktoriai. Jie atvirai kalba apie asmeninį gyvenimą, kalba su aistra. Nuskamba žodžiai tokie žodžiai kaip „po velnių“ ar „velniop“.“ [Giedriaus Tamaševičiaus interviu, lrt.lt 2016-12-01]
Loreta Vaicekauskienė
Apie knygą "Lietuvių kalbos ideologija"
"Pačioje Nepriklausomos Lietuvos pradžioje ir kiek vėliau labai simptomiškos buvo kalbininkų parodijos. Sukurta daug visokių neva kalbos kertelių su gyvais pokštais. Tai rodo, kaip vis dėlto žmonėms buvo įgrisusios kalbininkų priekabės, primityvūs draudimai realių kalbos faktų, atsiradusių iš tarmių ar kalbų kontaktų. Paprastai su norminimu dirbę kalbininkai neužsiiminėjo mokslu. Kitu atveju jie būtų naudoję kitus instrumentus, kitaip interpretavę." [Rositos Garškaitės interviu su Loreta Vaicekauskiene bernardinai.lt, 2017-03-30]
Nerijus Šepetys
Apie Sovietines kalbos priežiūros šaknis
Nerijus Šepetys apie Sovietines kalbos priežiūros šaknis: „Mes turime bendrą posovietinę situaciją, kad suvokiam, kad tai, kas yra viešoji erdvė, turi būti kontroliuojama valstybės institucijų. Ne iš apačios eina savikontrolė, savireguliavimas, o iš viršaus. [...] Aš manau, kad Lietuvai visiškai nereikalinga valstybinė norminimo sistema, visiškai nereikalingas norminimas, kuris ateina iš kažkur kitur negu iš pačios tikrovės. Kalbininkai turi tyrinėti kalbą, turi žiūrėti į kalbos įvairovę ir aiškintis, kas ten vyksta. Tai, kas yra kitose šalyse, dažniausiai tai yra ginčai dėl idėjų, dėl grėsmių, žmonės turi ginčytis. Tam nereikia biurokrato, kuris šitoj vietoj būtų specialistas. Lietuvoje turime per daug gyvenimo sričių, kurias kažkas neva stebi, kontroliuoja. Turime tam tikrą balastą, kurio reikia atsisakyti. Jis atėjęs iš sovietinių laikų daugelio sričių prižiūrėjimo ir tvarkymo.“ [LRT laida „Nes man tai rūpi“, 2017-01-15]
Miglė Anušauskaitė
Jei rožę pavadinsi kitu vardu, ar ji kvepės mažiau?
„Šalia tokių lengvo pašnekesio temų yra viena, kurią neatsargiai užkabinęs užsienietis išsyk pasigailės, nes lietuvio akyse įsižiebs karštligiškos liepsnelės, jis pusantro karto išaugs ir ims byloti iš praamžių ateinančiu balsu: „Lietuvių – seniausia pasaulio kalba!“ Atgal kelio nebebus: užsienietis turės išklausyti palyginimus su sanskritu, ir vargas jam, jei paklaus apie giminystę su slavų kalbomis.“ [Straipsnis 15min.lt, 2016-09-29]
Vuk Vukotič
Apie rasistinę kalbą
Kodėl žmonės vartoja įžeidžius žmogaus rasę, etniškumą, kilmę apibūdinančius žodžius? Ar juos reikia drausti? Vuko Vukotičiaus teigimu, „apie korektišką žmogaus ypatybių apibūdinimą turi spręsti tik ta grupė, kuri yra apibūdinama, o ne kalbininkai arba kokia nors kita valstybės institucija. [...] iš kalbotyros pusės, žodžių draudimas, keitimas, braukimas iš žodyno nepakeis komentatorių rasistinių nuostatų.“ Vukotičius nepritaria, kad lietuviai yra mažiau tolerantiški nei kiti europiečiai: "Tam tikrų visuomenės grupių neapykantos kalbos vartojimas jokiais būdais negali atspindėti visos tautos požiūrio". [Rimantės Miškinytės interviu, misriseima.lt, 2016-11-10]