LT EN
Dalintis Facebook'e

Apie kalbą sociolingvistiniu žvilgsniu

Loreta Vaicekauskienė
Kritiškas, smalsus, kalbantis savo balsu. Lietuvos mokyklos abiturientas?
„Kalbėdamasi su mokytojais ir mokiniais dažnai girdžiu, kad dėl saugumo pasirenkama pakartoti „teisingą“ nuomonę. Užduotims būdinga apeliuoti į autoritetą arba į neva objektyvų tikrovės faktą, o tada prašoma pateikti vertinimą. Šitaip mokiniui praktiškai nepaliekama pasirinkimo: net ir turint kitą požiūrį nelengva prieštarauti autoritetams ar „faktams“. Primygtinai peršamas kalbos saugojimas išduoda pačios kalbos kontrolės sistemos savisaugą – siekimą išlikti politiškai ir ekonomiškai nepajudinamai. Mokykloms siūlomose temose atvirai naudojamasi galia daryti poveikį.“ [15min.lt, 2017-11-17]
Joris Kazlauskas, Kristina Varkulevičiūtė
Tyrimas: emocijas feisbuke dažniau reiškia moterys, vyrai – daugiau ironizuoja
„Tyrimai parodė, kad feisbuke rašančios moterys pasitelkia kūrybiškesnes, nestandartines ir įvairesnes emocijų komunikacijos strategijas nei vyrai. Kad ir jau minėti emotikonai. Būtent moterų skelbiamuose tekstuose rasta ne tik įprastinių, bet ir pačių įvairiausių kitų piešinukų. Lietuviško feisbuko tyrimo medžiagoje rasta net 113 skirtingų moterų pavartotų emotikonų, o vyrai vartojo tik 30.“ [15min.lt, 2017-10-06]
Loreta Vaicekauskienė
Apie ką negalima kalbėti
Pokalbis apie lietuvių kalbą, jai gresiančius tariamus ir tikrus pavojus, kalbos kaitą ir jos mokymą švietimo sistemoje su kalbininke, sociolingviste Loreta Vaicekauskiene. [Interviu su Pauliumi Gritėnu, 15min.lt, 2017-10-30]
Vuk Vukotič
Kodėl bijote savo kalbos? Užsieniečio tyrimas apie lietuvių kalbos ideologiją
„Mano tyrimas parodė, kad baimė dėl savo gimtosios kalbos vartojimo Lietuvoje yra institucionalizuota. Gyventojų mokesčiai skiriami keistai paslaugai – gąsdinti kalbos vartotojus baudomis dėl kalbos klaidų. Pirmas logiškas klausimas būtų, ar ateityje norime tokios visuomenės? O antra – pačios kalbos institucijos: ar tikrai jos dirba tinkamą darbą? [...] Galimybių padėti visuomenei daug. Svarbiausia ateityje omenyje turėti tai, kad kalbos politika turi būti mūsų visų labui, skatinti demokratiškumą bei laisvą lietuvių ir kitų kalbų vartojimą, o ne kelti baimę ar nepasitikėjimą savo gimtąja kalba.“ [15min.lt, 2017-07-10]
Giedrius Subačius, Loreta Vaicekauskienė
Ar reikia valstybinės lietuvių kalbos bastilijos?
„Gimtakalbių kalba iš esmės visada taisyklinga, ji yra tokia, kokia susidarė (vienas žmogus gali ir suklupti, jei susipins liežuvis, bet jei koks kalbos faktas sakomas kokios nors gimtakalbių grupės, tai yra lietuvių kalbos faktas, o ne sutrikimas), ir nesvarbu, kad kalbos reguliuotojai žmonių kalbėjimui prigalvoję įvairių menkinančių epitetų: gatvės kalba, žargonai, nenorminė tartis, barbarizmai, vertalai, svetimybės, kalbos dirsės, sudarkyta kalba. Gimtakalbiai kalba ne nenormiškai, o variantiškai: pagal situaciją jie renkasi žodį, stilių, emociją, intuityviai ar sąmoningai naudojasi reikalingais kalbos ištekliais.“ [15min.lt, 2017-11-04]
Giedrius Subačius
Kamanos sakytinei kalbai
„Raštas iš pradžių laikėsi įsikibęs į garsus, kuriuos imitavo, bet vėliau tiek sustiprėjo, kad susidarė iš dalies savarankiška, nepriklausoma rašomųjų ženklų sistema, tvarka, rašyba, netoleruojanti alternatyvų, – nusistojo vienoda ortografija, o jos neatitinkantį užrašymą imta laikyti klaida. Sakykime, XIX a. pirmoje pusėje Simonas Daukantoas žodį liepė rašydavo leipe, leipę, lęipe, lijpe, lyipę, lieype, dar kitais variantais, ir nė vienas iš jų nebuvo klaida. Kai nusistojo bendrinės kalbos rašyba, buvo sukurtos ir priimtos jos taisyklės, rašyti galima jau tik vieną iš variantų liepė, visi kiti tapo klaidingi, netaisyklingi, neatitinkantys rašybos normų.“  [Kultūros barai 10, 2017, 25–28]
Mažvydas Karalius, Evelina Blaževič, Viktorija Buzaitė
Ar lietuviai draugiški savo kalbai ir vienas kitam?
„Iš esmės Lietuvoje vyraujančią kalbos reguliavimo ideologiją galima laikyti politinio nacionalizmo apraiška, leidžiančią kalbos elitui užsitikrinti autoritetą. Kuomet kalbos normos veikia taip stipriai kaip įstatymai, jos priimamos kaip tiesa. Ši tiesa – tai kartkartėmis pakurstoma moralinė panika dėl lietuvių kalbos nykimo ar masinės jaunimo beraštystės. Sovietmečiu pasklidęs dar vienas misticizmas, jog „mes su savo kalba esame unikalūs“ prarado savo politinę žinutę, bet šiandien jis ir toliau naudojamas.“ [15min.lt, 2017-08-06]
Gabija Gedrimaitė, Miglė Apyvalaitė
Skandinavų kalbų politika: kalba ne institucijų, o kalbėtojų
„Žmonės skatinami pasidalinti savo radiniu, jei dėmesį atkreiptų dar negirdėtas žodis, posakis ar neįprasta vartosena. Kalbos pokyčiai Skandinavijoje nelaikomi grėsme kalbai ir yra suvokiami kaip natūralus reiškinys. Nauji žodžiai fiksuojami nuolat atnaujinamuose didžiuosiuose bei rašybos žodynuose, veikia puikios jų elektroninės versijos. Čia neribojama kalbos formų įvairovė, nenaudojamos žymos „neteiktina“, „nevartotina“ ar pan., bet žodyno skaitytojams nurodomi žodžių stilistiniai ar socialiniai atspalviai.“ [15min.lt, 2017-06-13]