LT EN
Dalintis Facebook'e

Apie kalbą sociolingvistiniu žvilgsniu

Tomas Venclova
Apie šiuolaikinės lietuvių tautos gimimą
„XIX amžiaus gale [naujovišką tautybės sąvoką, kurioje kalba yra tautos skiriamasis požymis] pasigavo visas lietuvių tautinis sąjūdis - Basanavičius, Kudirka, Pietaris ir daugelis kitų, Povilas Višinskis. Vieni iš jų buvo dešinesni, kiti - kairesni, bet visi laikė, kad Lietuva yra atskira nuo lenkų tauta, tą atskirumą nulemia pirmiausia kalba, skirtingi papročiai, skirtinga tradicija, skirtingas dvasinis gyvenimas ir Lietuva, kaip atskira tauta, verta autonomijos, o ateityje - greičiausiai ir nepriklausomybės [...] Tokiu būdu Lietuvoje įvyko filologinė revoliucija.“ [Tomo Venclovos pasakojimas LRT Plius laidoje „Kas geresnio, kaimyne?“, 2021-04-03]
Loreta Vaicekauskienė
Apie kalbos transformacijas ir tų transformacijų įtaką kalbai
„Gimtosios kalbos diena mums primena, kad mes gyvename pasaulyje su be galo daug gimtųjų kalbų, daug žmonių turi įvairias gimtąsias kalbas, ne po vieną dažnai. Ir Lietuvoje mes švenčiame gimtosios kalbos dieną - ir lenkų, ir rusų, ir kitų žmonių. Mes kažkada su kolegomis atlikome tyrimą pradinukų moksleivių didžiuosiuose miestuose, klausdami, kiek kalbų jie vartoja namuose. Net keliasdešimt namų kalbų vartojama Vilniuje!“ [Mariaus Eidukonio interviu LRT „Ryto allegro“ laidoje, 2021-02-22, nuo 01:30]
Loreta Vaicekauskienė
Apie meteorologijos terminus
„Ko reikia, kad prigytų žodžiai kalboje? Reikia viešumos, tam tikro autoriteto - LRT, nacionalinis transliuotojas, gali būti toks autoritetas. O iš lingvistinių kriterijų žodis turi būti neilgas, du skiemenys yra labai gerai, jis neturėtų kelti asociacijos su kažkokiu neigiamu dalyku, turi būti priesaga neutrali, jei darom priesaginį naujadarą, ir nekelti neigiamų emocijų.“ [Giedrės Čiužaitės interviu LRT radijo laidoje 10-12, 2021-01-14, nuo 26:37]
Vuk Vukotič
Apie Lietuvos, Serbijos ir Norvegijos kalbos institucijų skirtumus
„Serbijos kalbos institucijos pagrįstos Prancūzų akademijos modeliu. Mokslo ir meno akademijoje yra tokia kaip kalbos taryba, jos veikimo principas labai panašus į lietuvių kalbos komisiją, tačiau jie neturi beveik jokios realios galios, jie tik turi statusą kaip institucijos dalis. Ir žmonės, kurie nori „taisyklingai“ kalbėti arba tiki institucijos prestižu, atsižvelgia į tos kalbos tarybos, arba komisijos, nutarimus. Tačiau jie niekam nėra privalomi, taigi turime labai skirtingą atvejį negu Lietuvoje, kur kalbos komisija įstatymiškai turi prievolę (nesakau – teisę) nustatyti kalbos normą ir ją vykdyti. […] Ne tik Serbijoje, bet niekur nėra tokios kalbos institucijos, kuri žiūrėtų, kaip gimtakalbiai kalba. Gal ir stebi, tiria, taip, bet nekontroliuoja ir nereguliuoja. […] Tos kontrolės Lietuvoje, drįsčiau pasakyti, daugiausia yra Europoje, galbūt ir pasaulyje.“ [Linos Smolskienės interviu LRT radijo laidoje „Ryto allegro“ 2020-07-22, nuo 43:20]
Loreta Vaicekauskienė
Apie lietuvių kalbos politiką ir mokymą
[Apie lietuvių kaip gimtosios kalbos mokymą mokyklose] „Mes turime literatūrą, bet labai savotiškai suprantamą, labai irgi vėl sąrašuose sudėtą, reglamentuose, kokią galime skaityti, kaip suprasti kurį kūrinį, nacionalizmas dar vis per kraštus liejasi. Tada mes turim kalbą, kuri irgi yra gramatika iš nežinia, kokių laikų užsilikusi. Mes mokome per lietuvių pamokas vaikus lyg svetimosios lietuvių kalbos.“ [Ryčio Zemkausko interviu LRT Plius laidoje „Pasivaikščiojimai“, 2021-04-10]
Loreta Vaicekauskienė
Apie keiksmus ir linksnius
„Žmonėms, kurie mėgsta užsiimti šituo žanru „pataisysiu savo kalbą, būsiu kitoks“, kurie nuoširdžiai tiki, kad tas pataisymas yra vertingas dalykas (labai daug tokių žmonių yra), kalba yra praturtinama. […] oficialiam, formalesniam bendravimui jie gauna visą krūvelę resursų: perdėlioja kirčius kitaip - srAigė sako, ne sraigė, bEbras sako, ne bebras, jaučiasi žmonės geriau nuo to, kažkiek viršesni. Tai yra tam tikra prasme praturtinimas, bet tas praturtinimas vyksta per nemalonų konfliktą, nes paverčia kitą dalį resursų niekam neva nereikalingais. [Aido Puklevičiaus interviu LRT laidoje Daiktiniai įrodymai. Kalbos vėjai: apie keiksmus ir linksnius su sociolingviste Loreta Vaicekauskiene, 2021-01-22]
Loreta Vaicekauskienė
Apie kultūrinę nostalgiją, mokyklą ir kalbos autentiškumą
„Mokytojo vaidmuo turėtų būti leisti vaikams patirti žanrų įvairovę skaitant tekstus ir juos kuriant. Mažuma iš mūsų yra poetai, mažuma yra literatūros analitikai, dauguma yra tokių, kurie formalią kalbą vartos dalykiniais tikslais. Tad mokytojo užduotis yra atverti literatūros pasaulį ir jos grožį – tiek grožinės, tiek dalykinės, ir padėti vaikams tapti raštingo, kūrybingo, taip pat skaitmeninio pasaulio dalyviais. Šiandien, deja, mokytojai yra apriboti privalomos literatūros sąrašais, o dalykinės literatūros vaikai turbūt išvis negauna arba gerokai per mažai. Neturime mokyklai paruošę skaitmeninių šaltinių ir medijų. Kai pastaruosius dvidešimt metų pasaulis skaitmenizavo savo švietimo sistemas, mes treniravome vaikus atitikti nacionalinio rašinio reikalavimus.“  [Aidos Murauskaitės interviu LRT portale, 2021-01-04]
Jogilė Teresa Ramonaitė
Kaip žmogus užaugs mąstantis, jeigu vos prasižiojęs kritikuojamas už kalbą?
„Kas kartą žmogui – gimtakalbiui! – vos prasižiojus kartoti, kad štai padarė kalbos klaidą, mano manymu, yra įžeidimas iki pašaknų. Tai žeidžia žmogaus tapatybę, riboja jo mąstymą. Ir mokykloje mokytojai tai sakydami mokiniams gali net sukelti psichologinių traumų. Juk kalba – pagrindinė mūsų išraiškos priemonė. Ką tokiam mokiniui daryti? Geriau nekalbėti? Geriau patylėti? Ar dėl to, kad padarė klaidą, dabar jis jau blogas žmogus? Esame būtybės, kurioms kalba padeda mąstyti. Jeigu kalbėjimo nėra, galvoti tampa sunkiau. Jeigu draudi kalbėti arba kritikuoji kalbėjimą, automatiškai riboji mąstymą, todėl nereikia stebėtis, kad išauga kažkas, kas nemąsto ar nėra kūrybingas.“ [Jogilė Teresa Ramonaitė Bernardinai.lt, 2020-07-21]