LT EN
Dalintis Facebook'e

Apie kalbą sociolingvistiniu žvilgsniu

Giedrius Subačius
Lietuvių kalbos užkaboriai ir dabarties aktualijos
"Šiandien aišku, kad kalba yra daug sudėtingesnis „aparatas”, negu kad „geras ar blogas žodis”. Kai Amerikos lietuviai paklausia, kodėl sakau žodžius "aspektas", "reisas", "fermeris", o ne "požiūris", "skrydis", "ūkininkas", atsakau, kad vartoju ir tuos, ir tuos, ir man dar pritrūksta daugiau. Sinonimai yra kalbos stiprybė, ir ne tiek svarbu, ar tai skolintas, tarptautinis, ar iš seniau lietuvių kalboje buvęs žodis (jau nekalbu apie tai, kad tie žodžiai ne visada tą patį reiškia – "aspektas" yra daugiau negu "požiūris", "reisas" gali būti ir autobuso, ne tik lėktuvo)." [Audronės V. Škiudaitės interviu su Giedriumi Subačiumi, Draugas, 2019-07-30]
Giedrius Subačius
Ką vadiname kalba ir ką tarme?
„[...] kalbininkas Juozas Pabrėža iš Šiaulių universiteto neseniai išleido knygą apie žemaičių kalbą, kurioje bando įrodinėti, kad tai yra kalba. Bet to lingvistiškai įrodinėti nereikia. Kiekviena tarmė yra kalba. Kiekviena kalba yra tarmė. Iš principo tai yra tas pats. Skirtumas yra politinis – kaip tu politiškai žiūri. Koks tavo politinis identitetas. Žmonės „tarmę“ ar „dialektą“ dažnai supranta tarsi žemesnį dalyką negu kalbą. Pasakymas „žemaičių tarmė“ tarsi rodo, kad ji yra kažkuo nepilnavertė. Juk daug smagiau, kai tavo kalbėjimą vadina kalba. Didesnis prestižas. Ir tada žmonės, kurie turi aiškiai išreikštą politinį identitetą, siejamą ir su kalbėjimu, nori, kad jų tarmė vadintųsi kalba.“ [Ugniaus Antanavičiaus interviu su Giedriumi Subačiumi, 15min.lt, 2019-07-28]  
Solveiga Armoškaitė
Lingvistai nekeičia kalbos, jie stebi ir smalsauja
Kas yra, o kas nėra kalbotyra? Kaip lietuvių kalbos norminimas iškreipia kalbėtojų suvokimą apie kalbotyrą? „Vaikelis“ ir „žydelis“ - kaip nutinka, kad priesaga įgauna emocinę reikšmę? [Živilės Kropaitės interviu su Solveiga Armoškaite LRT laidoje „10-12“, 2019-07-16, nuo 55 min.]
Loreta Vaicekauskienė
Žinoma kalbininkė įvertino baigiančius mokyklą: turime didelę problemą
Taisyklingą gramatiką pasiimame iš tėvų, iš bendruomenės, todėl mokame kalbėti taisyklingai. Rašybos taisyklių vaikai daugiau ar mažiau išmoksta mokykloj, o iš ko mokytis kalbos išraiškos – aiškios, ryškios, retoriškos kalbos? Aš siūlyčiau iš gerų tekstų. Kalbėti, rašyti ir skaityti. Toks geriausias mokymosi būdas. [Brigitos Ragickaitės interviu su Loreta Vaicekauskiene, delfi.lt, 2019-03-06]
Loreta Vaicekauskienė
Apie kalbos ir literatūros egzaminą Norvegijoje
„Norvegiukai egzaminą, žinoma, rašo kompiuteriu. Jie ir mokykloje rašo kompiuteriu. Per egzaminą leidžiama naudotis įvairiais šaltiniais, išskyrus atvirą internetą. Naudoja, be kita ko, dalykinę literatūrą. Dalykinę! Nes taip mokėsi per pamokas ir per egzaminą gali parodyti, kad sugeba atsirinkti aktualius šaltinius, tvarkingai pacituoti, šaltinį nurodyti ir literatūros sąrašą sudaryti. Kad apie plagiatą supranta, žino, kokios būtų pasekmės.“ [Loreta Vaicekauskienė, 15min.lt, 2019-07-30]
Loreta Vaicekauskienė
Vaikų raštingumas nėra prastesnis už jų tėvų
„Man atrodo, kad labai svarbu prasmė. Juk tu nerašai tik formų, tu kuri turinį. [...] Rašinėlis yra apie nieką dažnai, o mes universitete turim dirbti su idėjom, mes turim matyti, kad žmogus sugeba suformuluoti savo idėją ir pagrįsti, ir argumentuoti, ir patraukliai pateikti skaitytojui. Va su šituo reikėtų gimnazijoje dirbti. Bet tai turi būti tekstai, kuriuos mokiniams norisi rašyti. Idėjos, apie kurias jie turi nuomonę, yra pasiskaitę.“ [Aušros Jurgauskaitės ir Vaido Markelevičiaus interviu su Loreta Vaicekauskiene, Žinių radijas, 2019-07-20]
Solveiga Armoškaitė
Apie daugiakalbį Vilnių ir ne tik
„Vilnius visada buvo daugiakalbis. Nežinau kaip jūs, bet aš gyvenau name, kuriame buvo ir lenkų, ir rusų, ir žydų. Man, kaip vilnietei, labai gaila, kad viešojoje erdvėje girdime, kad neva lietuvių kalba vienintelė verta gynimo, pagarbos ir pripažinimo mūsų mieste. O kur yra visas daugiakalbis šurmulys ir ūžesys, kuriuo Vilnius visada garsėjo? Mes tokiu būdu siauriname ne tik požiūrį į kalbą, bet ir į pasaulį bei kultūrų sąveiką. Taip galiausiai tampam akli.“ [Deivido Jursevičiaus interviu LRT „Laba diena, Lietuva“ 2019-07-09]
Loreta Vaicekauskienė
Kalbininkai kalbos nesukuria, ją kuria žmonės
Tarptautinė gimtosios kalbos diena yra puiki proga organizuoti įdomius renginius jaunimui, kurie mokosi kalbų, taip pat priminti, kad Lietuvoje nėra tik viena kalba kalbantys žmonės, kai kurie turi keletą gimtųjų kalbų. Šalia lietuvių yra ir lenkų, rusų, karaimų ir kt. Mes labai susitelkę į lietuvių dominavimą ir tai reiškiame, sakyčiau, gana piktai. Lietuvių kalba ir taip svarbiausia, šito nereikia pabrėžti, tačiau nereikia žeminti ir kitų kalbų bei jos vartotojų. Svarbu priminti, kad yra daugiau kalbų negu viena. Nėra prasmės iškelti vieną tautą, kai kalba yra stipri, vartojama visose srityse. [Ji, Aurelijos Aleknaitės interviu su Loreta Vaicekauskiene, 2019 m. kovas]