LT EN
Dalintis Facebook'e

Apie kalbą sociolingvistiniu žvilgsniu

Loreta Vaicekauskienė
Kalbininkai kalbos nesukuria, ją kuria žmonės
Tarptautinė gimtosios kalbos diena yra puiki proga organizuoti įdomius renginius jaunimui, kurie mokosi kalbų, taip pat priminti, kad Lietuvoje nėra tik viena kalba kalbantys žmonės, kai kurie turi keletą gimtųjų kalbų. Šalia lietuvių yra ir lenkų, rusų, karaimų ir kt. Mes labai susitelkę į lietuvių dominavimą ir tai reiškiame, sakyčiau, gana piktai. Lietuvių kalba ir taip svarbiausia, šito nereikia pabrėžti, tačiau nereikia žeminti ir kitų kalbų bei jos vartotojų. Svarbu priminti, kad yra daugiau kalbų negu viena. Nėra prasmės iškelti vieną tautą, kai kalba yra stipri, vartojama visose srityse. [Ji, Aurelijos Aleknaitės interviu su Loreta Vaicekauskiene, 2019 m. kovas] 
Vuk Vukotić
Galingos, brangios ir be naudos. Kalbos institucijos Lietuvoje
Turint omeny šalies dydį ir gyventojų skaičių, Lietuva turi neproporcingai didelę kalbos reguliavimo sistemą. Jos galia skatina ne kalbėti, o tylėti. Eskaluojama baimė dėl kalbos išnykimo yra visiškai nepagrįsta. Dažnai tenka girdėti, kad be kalbos institucijų kalba išnyks. Bet kaip tada neišnyksta kitų valstybių (ir net mažumų) kalbos, o, priešingai, puikiai gyvena be jokio kalbos reguliavimo? [15min.lt, 2018-12-09]
Daina Urbonaitė
Kalbos mokymas mokykloje – XIX ar XXI amžius?
Panagrinėjus lietuvių kalbos vadovėlius 11–12 klasei, kyla rimta abejonė, kiek tas kritinis mąstymas yra ugdomas, kai iš mokinių tikimasi žinių atkartojimo, o kalbos taisyklės tapatinamos su preskriptyviomis instrukcijomis. Į kalbos mokymą Lietuvos gimnazijose žiūrima ne iš mokslinės perspektyvos, o kaip į įrankį tam tikroms tautinėms idėjoms ir nuostatoms perteikti. [15min.lt, 2018-10-04]
Daina Urbonaitė
Jeigu kalbos egzaminą laikytume Skandinavijoje
Tokio dalyko kaip kalbos kultūra danai nežino. Mokykloje jie mokosi: a) kalbos mokslo ir b) praktinės retorikos, įvairių tekstų kūrimo ir tekstų analizės. Danų kalbos mokyme vartojama sąvoka „tekstas plačiąja prasme“. Ji reiškia ir rašytinį, ir sakytinį, vizualujį, garsinį tekstą. Mokoma to, su kuo susiduriame gyvenime – multimodalumo. [15min.lt, 2018-06-07]
Audrius Matonis
Apie kalbą su aistra
Žurnalistas Audrius Matonis: „Klausykit, gal apsiraminkit, ponai. Gal nebereguliuokit. Norėsiu, sakysiu „labai ačiū“, norėsiu - sakysiu „ačiū labai“. Jūs ateinate trepsėdami kojomis ir sakot „Dieve! Kokią jis padarė klaidą! Tai yra nusikaltimas prieš kalbą!“. Nėra čia joks nusikaltimas prieš kalbą. Nusikaltimas prieš kalbą yra bandymas primesti tokį požiūrį į kalbą. Nusikaltimas prieš kalbą yra dirbtinis padarymas ją šventenybe, neliečiama karve“. [LRT laida „Kultūringai su Nomeda“, 2019-02-24]
Ramunė Čičirkaitė
Iš kur Vilniuje atsirado balsių „ylginimas“?
Nėra korektiška šį reiškinį vadinti „ilginimu“. Šiuolaikinis kalbos mokslas tokių vertinamųjų terminų labai kratosi. Mūsų atveju taip vadinant sudaromas klaidingas įspūdis, kad vilniečių kalba nukrypsta nuo standarto, yra netaisyklinga, nors iš tiesų vilniečiai kalba palyginti artimu rašto kalbai variantu. Apskritai nereikėtų matuoti sakytinės kalbos pagal raštą. Žmonės nei trumpina, nei ilgina – jie vartoja įvairaus ilgumo balsius taip, kaip būdinga tai vietovei, kurioje gyvena, tai aplinkai, kurioje būna. Tarties varijavimas yra natūralus kiekvienos gyvos kalbos požymis. [15min.lt, 2018-11-03]
Loreta Vaicekauskiene
Apie valdžios įgaliojimus reguliuoti kalbą
"Iš tikrųjų mes turėtume kalbėti apie valdžios įgaliojimus reguliuoti kalbą visai valstybei, reguliuoti visą viešąją erdvę ir čia jau pas mus tikrai yra didelė bėda. Kad Kalbos komisija supranta taisyklingumą ne kaip iš kalbos kylantį taisyklingumą, o kaip iš savo nustatytų taisyklių kylantį taisyklingumą. Čia yra didžiulė problema ir mūsų tam tikra prasme mažaraštiškumas kalbos ir kalbos politikos klausimais." [Interviu su Deividu Jursevičium  LRT laidoje „60 minučių“, 2018-11-19]  
Solveiga Armoškaitė
Apie mokslinį požiūrį į kalbą ir lietuvių kalbos būklę
[Norminimas] yra kratinys kažkada išgirstų senesnių formų, kurias dabar kažkodėl linkę normintojai idealizuoti ir sakyti, va taip yra geriau kažkodėl. O kodėl taip yra geriau, senovėje buvo geriau? Tai kiek tada senovėje, kiek mes eisim į Vytauto laikus? Bet taigi šaltinių nėra. Tai eisim kur yra šaltiniai. O kodėl tie šaltiniai geresni? Kuriuos šaltinius imsim? Kas nusprendžia, kuriuos šaltinius imsim? Visa tai yra subjektyvu, nes nėra kažkokios idealios kalbos, kuri ten plazda kažkur ir mes ją turime sugriebti ir norminti pagal tai. Visa tai yra istoriškų kitimų, kalbų sąveikų, kultūrų sąveikų rezultatas. [Interviu su Deividu Jursevičium  LRT laidoje "60 minučių", 2018-05-21]