„Apibendrinant, lietuvių kalba buvo, yra ir bus tokia, kokią jos kalbėtojai kūrė, ir tik taip pagrindžiama jos visuomeninė nauda. Kalbinių sprendimų centralizacija ir daugiau galios vienai institucijai priskyrimas tik didins atotrūkį tarp kalbos specialistų ir realios kalbos vartosenos, ką gerai liudija Gairių autorių nesupratimas šiuolaikinių kalbinių technologių prigimties ir ypatybių. Jei iš tiesų norima, kad viešojoje erdvėje būtų daugiau lietuvių kalbos, žmones reikia skatinti ir įkvėpti mokytis, jausti, kad tai jų kalba.“ [Lrt.lt, 2023-06-06] ►

„Mano akimis, lyginant skandinavų ir lietuvių kalbos politikas matomas civilizacinis skirtumas. Įstatymai skiriasi savo tonu, santykiu su tikrove, demokratinėmis paskatomis. Skandinavų įstatymai aptaria kalbėtojų galimybes ir teises, siekiama aprėpti kiek įmanoma daugiau visų ir kiekvieno poreikių. Jei draudžiama, tai draudžiama diskriminuoti. Jokių kalbos formų reguliavimo, taisyklingumo ar kitų skonio ir galios apraiškų čia, suprantama, nėra. Lietuviškame dokumente vis dar ryškus prievolės, institucinės viršenybės ir kontrolės akcentas, justi atotrūkis nuo kasdienybės, manipuliavimas „visuomenės interesu“. [Lrt.lt, 2023-04-04] ►

„Kas yra mokyklinis raštingumas? Vos įžengę pro mokyklos duris pirmokai dailyraščio užduotimis mokomi tiksliai atkartoti mokytojo rašyseną, raidžių dydį, jų pasvirimo į dešinę laipsnį, jiems nurodoma, kokios spalvos rašikliu galima rašyti. Vėliau jie mokomi rašyti ir kalbėti taip, kad atitiktų vadovėliuose, gramatikose ir žodynuose nurodomas taisykles. Vyresnėse klasėse jie sužino, kaip tinkamai rašyti tokius mokyklinius žanrus, kaip rašinius, atpasakojimus, teksto analizes ir panašiai. Nuo pat pirmos klasės jie mokomi, ką ir kaip turėtų galvoti ir rašyti apie skaitomus literatūros kūrinius, kokia nuomonė vertinama geru, o kokia – prastesniu pažymiu. Ir bet koks neatitikimas mokyklos kaip institucijos nustatytiems reikalavimams laikomas neraštingumu ir prasto išsilavinimo požymiu“, – sako R.Čičirkaitė.“ [Margaritos Sargautytės straipsnis „Lietuvos jaunimo (ne)raštingumo bėdos: pagrindo neturintis nerimas ar aštrėjanti problema?“, 15min.lt, 2022-02-06] ►

„[...] aiškiai matyti, kad mokyklinėms užduotims trūksta autentiško, natūralaus santykio su raštingumu. Pavyzdžiui, ką vaikas daro iki mokyklos: jis užrašys „mama, aš tave myliu”, savo vardą, ant piešinio pavadinimą, gal kartais net knygą imsis rašyti. Nesvarbu, kiek rašys, gal tik puslapius susilankstys ir kelis žodžius brūkštels. Bet tai bus natūrali raštingumo praktika, kurioje vaikas pats nori dalyvauti ir pats yra kūrėjas. O štai vadovėliai imasi dresūros.“ [Adelės Galdikaitės interviu, nuotr. Dovaldės Butėnaitės, „Lamų slėnis“, 2021 m. gruodis] ►