LT EN
Dalintis Facebook'e

Apie kalbą sociolingvistiniu žvilgsniu

Elžbieta Banytė, Loreta Vaicekauskienė
Nukleiptom vyžom į lietuvių kalbos egzaminą
Taigi gal laikas prisiimti atsakomybę už tai, į ką pavirto kalbos ir literatūros mokymas mokykloje? Už tai, kad vaikams (bendrai paėmus, žinoma) lietuvių pamokos neatrodo prasmingos, kad Lietuvos mokyklose lietuvių kalbos mokoma tokiais metodais kaip kitur užsienio kalbos, kad tėvai samdo korepetitorius, o vaikai prieš egzaminą mintinai kala rašinių temas, kad įtiktų, kad gautų geresnį pažymį. [15min.lt, 2018-04-27]
Giedrius Subačius
Apie kalbos raidą
"Kalbos kitimas labai priklauso nuo prestižo. Kalbininkai kartais pasako: Mes kuriam kalbos prestižą. Bet tu negali dirbtinai to padaryt. Mums labiausiai patinka ta kalba, ta kalbos forma, kurią vartojanti visuomenės dalis mums labiausiai patinka. Dabar vėliausi tyrimai rodo, kad prestižiškiausia yra vilniečių kalba. Jaunimas taip sako. Todėl, kad Vilnius turi prestižą, ten daugiau judėjimo, jis atviresnis pasauliui. Ir kalbininkai gali sakyt nesakę, bet visuomenė kitaip orientuojasi." [Interviu LRT laidoje "Ryto allegro", 2018-02-27, nuo 53 min.]
Giedrius Subačius, Loreta Vaicekauskienė
Ar reikia valstybinės lietuvių kalbos bastilijos?
„Gimtakalbių kalba iš esmės visada taisyklinga, ji yra tokia, kokia susidarė (vienas žmogus gali ir suklupti, jei susipins liežuvis, bet jei koks kalbos faktas sakomas kokios nors gimtakalbių grupės, tai yra lietuvių kalbos faktas, o ne sutrikimas), ir nesvarbu, kad kalbos reguliuotojai žmonių kalbėjimui prigalvoję įvairių menkinančių epitetų: gatvės kalba, žargonai, nenorminė tartis, barbarizmai, vertalai, svetimybės, kalbos dirsės, sudarkyta kalba. Gimtakalbiai kalba ne nenormiškai, o variantiškai: pagal situaciją jie renkasi žodį, stilių, emociją, intuityviai ar sąmoningai naudojasi reikalingais kalbos ištekliais.“ [15min.lt, 2017-11-04]
Giedrius Subačius
Kamanos sakytinei kalbai
„Raštas iš pradžių laikėsi įsikibęs į garsus, kuriuos imitavo, bet vėliau tiek sustiprėjo, kad susidarė iš dalies savarankiška, nepriklausoma rašomųjų ženklų sistema, tvarka, rašyba, netoleruojanti alternatyvų, – nusistojo vienoda ortografija, o jos neatitinkantį užrašymą imta laikyti klaida. Sakykime, XIX a. pirmoje pusėje Simonas Daukantoas žodį liepė rašydavo leipe, leipę, lęipe, lijpe, lyipę, lieype, dar kitais variantais, ir nė vienas iš jų nebuvo klaida. Kai nusistojo bendrinės kalbos rašyba, buvo sukurtos ir priimtos jos taisyklės, rašyti galima jau tik vieną iš variantų liepė, visi kiti tapo klaidingi, netaisyklingi, neatitinkantys rašybos normų.“  [Kultūros barai 10, 2017, 25–28]
Loreta Vaicekauskienė
„Išgirdę, kad aš kalbininkė, žmonės iš karto atsiprašo“
Aš norėčiau, kad ateitų tokia diena Lietuvoj, kai manęs nereikės atsiprašinėti, ir ypač, kai žmonės nebijos kalbininkų. O kodėl taip yra? Taip jau susiklostė mūsų bendruomenėje, kad mes įgavome kalbos autoritetą didesnį, negu mes patys – kalbininkas, kalbininko institucija. Sovietmečiu buvo tiesiog kalbininkai, o jau 90-ais tauta turbūt labiau žino VLKK kaip kalbininkų instituciją. Žodžiu, kalba jau mums tarsi ir nebepriklauso. Ji priklauso institucijai. O kai ji priklauso institucijai, tai tu tarsi kaip ir jautiesi pavaldiniu ir atsiprašinėji. [Interviu su Andriumi Tapinu LaisvėsTV laidoje "Laikykitės ten", 2018-04-14]
Loreta Vaicekauskienė
Kritiškas, smalsus, kalbantis savo balsu. Lietuvos mokyklos abiturientas?
„Kalbėdamasi su mokytojais ir mokiniais dažnai girdžiu, kad dėl saugumo pasirenkama pakartoti „teisingą“ nuomonę. Užduotims būdinga apeliuoti į autoritetą arba į neva objektyvų tikrovės faktą, o tada prašoma pateikti vertinimą. Šitaip mokiniui praktiškai nepaliekama pasirinkimo: net ir turint kitą požiūrį nelengva prieštarauti autoritetams ar „faktams“. Primygtinai peršamas kalbos saugojimas išduoda pačios kalbos kontrolės sistemos savisaugą – siekimą išlikti politiškai ir ekonomiškai nepajudinamai. Mokykloms siūlomose temose atvirai naudojamasi galia daryti poveikį.“ [15min.lt, 2017-11-17]
Joris Kazlauskas, Kristina Varkulevičiūtė
Tyrimas: emocijas feisbuke dažniau reiškia moterys, vyrai – daugiau ironizuoja
„Tyrimai parodė, kad feisbuke rašančios moterys pasitelkia kūrybiškesnes, nestandartines ir įvairesnes emocijų komunikacijos strategijas nei vyrai. Kad ir jau minėti emotikonai. Būtent moterų skelbiamuose tekstuose rasta ne tik įprastinių, bet ir pačių įvairiausių kitų piešinukų. Lietuviško feisbuko tyrimo medžiagoje rasta net 113 skirtingų moterų pavartotų emotikonų, o vyrai vartojo tik 30.“ [15min.lt, 2017-10-06]
Loreta Vaicekauskienė
Apie ką negalima kalbėti
Pokalbis apie lietuvių kalbą, jai gresiančius tariamus ir tikrus pavojus, kalbos kaitą ir jos mokymą švietimo sistemoje su kalbininke, sociolingviste Loreta Vaicekauskiene. [Interviu su Pauliumi Gritėnu, 15min.lt, 2017-10-30]