LT EN
Dalintis Facebook'e

Apie kalbą sociolingvistiniu žvilgsniu

Ramunė Čičirkaitė
Žurnalistai šiandien kalba kitaip nei prieš keliasdešimt metų. Kaip?
Lietuvių kalbos normintojai standartine kalba laiko savo nustatytas tarties ir kirčiavimo normas. Jų manymu, žurnalistai tų normų dažniausiai begėdiškai nesilaiko. O štai mokslininkų požiūriu, standartine kalba galima laikyti geriausios kalbos idėją mūsų galvose. Ji gali keistis. Ta kalba, kurią žmonės laiko geriausia ir kurią renkasi žiniasklaida, gali būti vadinama standartine. O kokią kalbą renkasi lietuvių žurnalistai? Ar jie laikosi kalbos normintojų sukurtų tarties normų? Ar jų kalba keičiasi? [Ramunė Čičirkaitė, bernardinai.lt, 2019-12-17]
Giedrius Subačius
Kaip atsirado bendrinė lietuvių kalba?
[B]iologiškai gimtoji kalba mūsų smegenyse funkcionuoja kitaip negu užsienio kalbos. Negimtąją kalbą mokaisi kaip kokią algebrą. O gimtąją kalbą ar atsimeni, kaip išmokai? Išmokai taip, kaip ir kvėpuoti, ir net neatsimeni jos mokęsis. Kūdikystėje smegenys tarsi atsiveria ir savaime perima kalbą, kuri yra aplinkui. O paskui jos pasikeičia. Todėl mes galime sakyti, kad sava kalba iš dalies biologiškai yra kitokia negu svetimos. Patogesnė, savesnė. Bet sakyti, kad pasaulis atrodo kitaip... To tiesiog neįmanoma įrodyti. [Ugniaus Antanavičiaus interviu su Giedriumi Subačiumi, 15min.lt, 2019-09-07]  
Loreta Vaicekauskienė
Apie kalbos ir literatūros egzaminą Norvegijoje
„Norvegiukai egzaminą, žinoma, rašo kompiuteriu. Jie ir mokykloje rašo kompiuteriu. Per egzaminą leidžiama naudotis įvairiais šaltiniais, išskyrus atvirą internetą. Naudoja, be kita ko, dalykinę literatūrą. Dalykinę! Nes taip mokėsi per pamokas ir per egzaminą gali parodyti, kad sugeba atsirinkti aktualius šaltinius, tvarkingai pacituoti, šaltinį nurodyti ir literatūros sąrašą sudaryti. Kad apie plagiatą supranta, žino, kokios būtų pasekmės.“ [Loreta Vaicekauskienė, 15min.lt, 2019-07-30]
Loreta Vaicekauskienė
Vaikų raštingumas nėra prastesnis už jų tėvų
„Man atrodo, kad labai svarbu prasmė. Juk tu nerašai tik formų, tu kuri turinį. [...] Rašinėlis yra apie nieką dažnai, o mes universitete turim dirbti su idėjom, mes turim matyti, kad žmogus sugeba suformuluoti savo idėją ir pagrįsti, ir argumentuoti, ir patraukliai pateikti skaitytojui. Va su šituo reikėtų gimnazijoje dirbti. Bet tai turi būti tekstai, kuriuos mokiniams norisi rašyti. Idėjos, apie kurias jie turi nuomonę, yra pasiskaitę.“ [Aušros Jurgauskaitės ir Vaido Markelevičiaus interviu su Loreta Vaicekauskiene, Žinių radijas, 2019-07-20]
Loreta Vaicekauskienė
Kiek pagrįstos, o kiek ne lietuvių idėjos apie lietuvių kalbą
„Mes kalbam pačiais įvairiausiais stiliais, kiekvienas žmogus yra daugiakalbis arba moka daug stilių, tai netgi rašytinė kalba, apie kurią čia sako „rišli kalba“, jinai irgi yra pati įviairiausia, nelygu, kur mes rašom. O kalbėjimas irgi labai įvairus ir namų kalbėjimas dar kitoks. Tai yra grožis, kad kalba gali šitiek daug funkcijų atlikti.“ [LRT šviečiamoji programa  „Klausimėlis. Ką žinote apie lietuvių kalbą?“, ved. Juras Jankevičius, 2019-09-28]
Giedrius Subačius
Lietuvių kalbos užkaboriai ir dabarties aktualijos
"Šiandien aišku, kad kalba yra daug sudėtingesnis „aparatas”, negu kad „geras ar blogas žodis”. Kai Amerikos lietuviai paklausia, kodėl sakau žodžius "aspektas", "reisas", "fermeris", o ne "požiūris", "skrydis", "ūkininkas", atsakau, kad vartoju ir tuos, ir tuos, ir man dar pritrūksta daugiau. Sinonimai yra kalbos stiprybė, ir ne tiek svarbu, ar tai skolintas, tarptautinis, ar iš seniau lietuvių kalboje buvęs žodis (jau nekalbu apie tai, kad tie žodžiai ne visada tą patį reiškia – "aspektas" yra daugiau negu "požiūris", "reisas" gali būti ir autobuso, ne tik lėktuvo)." [Audronės V. Škiudaitės interviu su Giedriumi Subačiumi, Draugas, 2019-07-30]
Giedrius Subačius
Ką vadiname kalba ir ką tarme?
„[...] kalbininkas Juozas Pabrėža iš Šiaulių universiteto neseniai išleido knygą apie žemaičių kalbą, kurioje bando įrodinėti, kad tai yra kalba. Bet to lingvistiškai įrodinėti nereikia. Kiekviena tarmė yra kalba. Kiekviena kalba yra tarmė. Iš principo tai yra tas pats. Skirtumas yra politinis – kaip tu politiškai žiūri. Koks tavo politinis identitetas. Žmonės „tarmę“ ar „dialektą“ dažnai supranta tarsi žemesnį dalyką negu kalbą. Pasakymas „žemaičių tarmė“ tarsi rodo, kad ji yra kažkuo nepilnavertė. Juk daug smagiau, kai tavo kalbėjimą vadina kalba. Didesnis prestižas. Ir tada žmonės, kurie turi aiškiai išreikštą politinį identitetą, siejamą ir su kalbėjimu, nori, kad jų tarmė vadintųsi kalba.“ [Ugniaus Antanavičiaus interviu su Giedriumi Subačiumi, 15min.lt, 2019-07-28]  
Solveiga Armoškaitė
Lingvistai nekeičia kalbos, jie stebi ir smalsauja
Kas yra, o kas nėra kalbotyra? Kaip lietuvių kalbos norminimas iškreipia kalbėtojų suvokimą apie kalbotyrą? „Vaikelis“ ir „žydelis“ - kaip nutinka, kad priesaga įgauna emocinę reikšmę? [Živilės Kropaitės interviu su Solveiga Armoškaite LRT laidoje „10-12“, 2019-07-16, nuo 55 min.]