Stereotipinės nuostatos

Vėliau moksleiviai atliko užduotį parinkti savybes, kurios, jų nuomone, tinka apibūdinti tipišką konkrečia kalbos atmaina kalbantį žmogų. Jie gavo 56 korteles su įvairiomis asmens savybėmis (28 teigiamomis ir 28 neigiamais jų antonimais) ir pirmiausia turėjo atsirinkti jiems tinkamas savybes, o paskui nuspręsti, kurios kalbėtoją, jų nuomone, apibūdina geriausiai. Savybes jie turėjo sudėlioti aplink paveiksliuką, simboliškai vaizduojantį žmogų, arčiausiai jo dėdami būdingiausias savybes (B raide buvo žymimas bendrine kalba kalbantis žmogus, V – Vilniaus, J – jaunimo ir T – tarme.

Tyrime dalyvavę jaunieji ekspertai tipiškam kalbėtojui bendrine kalba dažniausiai priskyrė savybes „išsilavinęs“ (79 proc. moksleivių), „protingas“ (65 proc.), „rimtas“ (49 proc.), „atsakingas“ (47 proc.), „miestietis“ (47 proc.), „savimi pasitikintis“ (45 proc.), bet kartu „šaltas“ (18 proc.) ir „nuobodus“ (15 proc.). Vilniaus kalbos atstovas stereotipiškai vertintas kaip „miestietis“ (85 proc.), „plačių pažiūrų“ (44 proc.), „šiuolaikiškas“ (41 proc.), iš neigiamų vilniečio vertinimų kiek dažniau kartotas tik „nenuoširdus“ (15 proc.).

Tipiškas jaunimo kalba kalbantis asmuo apibūdintas kaip jaunatviškas ir šiuolaikiškas. Būtent šis tipas moksleiviams pats patraukliausias – jis įdomus, draugiškas, linksmas ir fainas. Tačiau kartu moksleiviai manė, kad toks žmogus gali sudaryti neišsilavinusio, nerimto ir neatsakingo žmogaus įvaizdį. Kalbančiojo tarme asmens stereotipinių savybių rinkinukas buvo „įdomus“ (59 proc.), „nuoširdus“ (55 proc.), „šiltas“ (55 proc.) ir „linksmas“ (41 proc.). Kita vertus, toks žmogus dažniau nei kiti sietas su ne tokiomis patraukliomis socialinėmis vertėmis – kaimo aplinka, kaimietiškumu (59 proc.), senamadiškumu (42 proc.), senatviškumu (35 proc.), siauresnėmis pažiūromis (26 proc.), neišsilavinimu (16 proc.).
         Pastebėta, kad kalbos atmainų ir jomis kalbančių asmenų vertinimas susijęs. Bendrine kalba, kuri dažnai yra laikoma prestižine, geriausia ir taisyklingiausia kalba, kalbantys žmonės dažniau vertinami kaip gerų manierų, didesnių gabumų ir užimantys aukštesnę socialinę padėtį. Vilniaus kalba pasirodė pridedanti šiuolaikiškumo, plačių pažiūrų. O štai jaunimo kalbos ir tarmės statusas paradoksalus: vyraujanti kalbos ideologija jas priskiria nestandartinėmis ir šios kalbos atmainos moksleivių laikomos mažiau taisyklingomis, viešumoje nevartotinomis kalbos atmainomis, jomis kalbančius žmones moksleiviai dažniau apibūdino kaip mažesnių gabumų ar išsilavinimo. Kita vertus, svarbu tai, kad šios dvi kalbos atmainos yra sãvos, įprastos kalbos. Jomis kalbantys asmenys moksleiviams atrodo artimesni ir patrauklesni bendraujant tarpusavyje, neviešose situacijose nei kalbantys bendrine kalba – šie minėtose aplinkose atrodytų nuobodūs, nenuoširdūs ar siekiantys atsiriboti.

Buvo matyti ir tai, kad jaunimas kalbą suvokia kaip priemonę tam tikram įvaizdžiui kurti. Pasinaudodami turima kalbine kompetencija, t. y. gebėjimu vartoti skirtingas lietuvių kalbos atmainas, ir žiniomis apie jų socialinę vertę, moksleiviai nuolat vertina konkrečią situaciją ir siekia kontroliuoti įspūdį apie save. Norint to pasiekti jiems tenka laviruoti tarp skirtinguose socialiniuose kontekstuose (bendraamžių grupėje, šeimoje, mokykloje, viešų renginių metu ir pan.) vyraujančių skirtingų kalbinių normų. Nors aptartųjų kalbos atmainų moksleiviai nelaikė lygiavertėmis, ne vienas pabrėžė, kad visos kalbos ir jų atmainos yra reikalingos ir tinkamos vartoti skirtingose situacijose ir bendraujant su skirtingais kalbėtojais.