TV ir radijo kalbos tyrimas

Pastarųjų dešimtmečių žiniasklaidoje pastebima daug pokyčių, lemiančių žiniasklaidos kalbos kaitą. Atsirado nepalyginamai didesnė žanrų įvairovė, padaugėjo dialoginių ir poliloginių, pramoginių žanrų, spontaniško kalbėjimo, neprofesionalių kalbėtojų. Visa tai lemia, kad žiniasklaidoje daugėja neformalios kalbos bruožų, vyksta vadinamoji „kolokvializacija". Lietuvoje permainos išryškėjo atkūrus Nepriklausomybę ir pradėjus steigti komercines radijo, kiek vėliau ir televizijos, stotis. Tačiau panašūs polinkiai buvo matyti visoje Europoje.

Vienas iš projekto tikslų – ištirti sakytinės bendrinės kalbos bruožų kaitą radijuje ir televizijoje 1960–2010 m. Šiam tyrimui atlikti sukauptas per 60 val. Sakytinės žiniasklaidos tekstynas: išrašyti radijo ir televizijos laidų ar jų fragmentų įrašai ir išrašuose pažymėti tyrimui svarbūs kalbos bruožai, laidų žanrai ir kalbėtojų tipai. Apie tekstyną

Tekstyno medžiagos pagrindu atliekama pagrindinių sociolingvistinių kintamųjų analizė, pvz., tiriami kalbėtojų vartojami kreipiniai, šnekamoji leksika, pertarai ir t. t. Taip pat tiriama kai kurių fonetinių viešosios kalbos bruožų raida.

Be retrospektyvios žiniasklaidos kalbos analizės, tiriama dabartinė TV ir radijo kalba. Lyginama, kaip pasiskirsto griežtai standartizuotos bendrinės ir „paprastosios“ kalbos bruožai įvairiose skirtingų tipų radijo ir televizijos laidose.

Už pagalbą renkant laidas ir leidimą jas naudoti moksliniuose tyrimuose nuoširdžiai dėkojame LRT, LNK, BTV, M1, "Radijo centro" administracijoms, Lietuvos centrinio valstybės archyvo Garso ir videodokumentų skyriaus darbuotojoms, asmeninių įrašų padovanojusiam Giedriui Masalskiui.

Daugiau apie tyrimo rezultatus