Suaugusiųjų vilniečių kalbos ir nuostatų tyrimas

Suaugusiųjų vilniečių kalbos ir nuostatų tyrimas buvo atliekamas keliais etapais. Pirmiausia pagal klasikinę Labovo sociolingvistinio interviu metodiką sukaupta per 50 val. garso įrašų su penkių amžiaus grupių (18–24, 25–34, 35–44, 45–54, >55, apylygiai vyrų ir moterų) vilniečiais iš lietuviškų šeimų, palyginimui – su vilniečiais iš mišrių (rusų/lenkų/baltarusių/ukrainiečių ir lietuvių) ir vyresniais kaip 40 m. vilniečiais iš slavų šeimų. Interviu klausimyną sudarė: 1) sociodemografinė informacija apie informantą – jo tėvų gimimo vietą, užsiėmimą, amžių ir kt.; 2) laisvas pokalbis apie Vilnių, Vilniaus erdves ir jų kaitą, vaikystės miesto prisiminimus, Vilniaus miesto savitumą lyginant su kitais Lietuvos ar Europos didmiesčiais ir pan.; 3) tekstas ir žodžių poros, kuriuos informanto buvo prašoma perskaityti; 4) klausimai apie Vilniaus kalbą, jos vertinimus ir vietą tarp kitų lietuvių kalbos atmainų. Interviu esmė – pirmiausia įrašyti kuo autentiškesnės, spontaniškos informanto kalbos, o tada skaitomos kalbos, kuri reikalauja didesnio susitelkimo, kad vėliau būtų galima ištirti, kaip kalba keičiasi didėjant jos kontrolei.

Vėliau garso įrašai išrašyti programa CLAN ir automatinei paieškai sukoduotos pasirinktos fonetinės ir prozodinės (kirčiavimo) vilniečių kalbos ypatybės.

Ištyrus antros ir trečios kartos vilniečių lietuvių interviu, nustatyta, kad viena iš didžiausių vilniečių kalbos „ydų“ laikomas balsių ilginimas nėra toks paplitęs reiškinys, kaip galima pamanyti iš normintojų vertinimų. Be to, jis iš esmės priklauso nuo skiemens, kirčio vietos ir konkretaus balsio. Daugiausia ilginama kamiene ir iš esmės tik kirčiuotuose skiemenyse (pvz., tariama ilgūmas „ilgumas“, būvo „buvo“, kytas „kitas“ ir pan.); kone visai neilginami prieškirtiniai ir pokirtiniai skiemenys. Su dvikalbiais rusų ar lenkų kalbėtojais paprastai siejamas žodžio galo ilginimas (pvz., tariama visy „visi“, galy „gali“, kartū „kartu“ ir pan.) lietuvių tautybės informantų kalboje itin retas: tirtieji vilniečiai žodžio galūnėje ilgino beveik penkis kartus rečiau nei kamiene. Dažniausiai pailginami balsiai i ir u, rečiau – tarmiškai žymėti a ir ypač e. Pastebėta, kad pailginimo polinkis reiškiasi gana nuosekliai: informantai, kurie žodžio kamiene kirčiuotus balsius ilgina dažniausiai, dažniau linkę ilginti ir žodžio galo skiemenis. Taip pat jau žinoma, kad beveik visiems vilniečiams yra būdinga ilginti ir i, u + R tipo dvigarsių pirmuosius dėmenis (pvz., tariama tyltas „tiltas“, Vylnius „Vilnius“, būrtai „burtai“ ir pan.).

Projektų vykdymo laikotarpiu taip pat nustatyta, kad ne tik kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimas, bet ir nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas vienija vilniečius (pvz., tariama vilniečiu „vilniečių“, pasimatimas „pasimatymas“, Antakalni „Antakalnį“ ir pan.).

Ištyrus vilniečių kirčiavimą, paaiškėjo, kad jis labai įvairuoja ir priklauso nuo kalbėtojo amžiaus. Penkiasdešimtmečių ir vyresnių vilniečių kirčiavimas primena rytų aukštaičių tarmę (kirčiuojama kamiene, pvz., vilNIEčius), o jaunimo ir vidurinės kartos vilniečių kirčiavimas dažniau (nors ne visada) sutampa su bendrinės kalbos taisyklėmis (kirčiuojama galūnėje – vilnieČIUS). Kirčiavimą taip pat veikia kalbėtojo lytis, socialinis statusas ir užsiėmimas: tam tikras formas kamiene dažniau kirčiuos vyrai, žemesnio statuso ir išsilavinimo kalbėtojai ir tie, kurių darbas susijęs su tradicine (pramonės įmonių) veikla. Tas pačias formas galūnėje dažniau kirčiuos moterys, aukštesnio socialinio statuso ir šiuolaikiška (žinių įmonių, paslaugų sričių) veikla užsiimantys kalbėtojai.

Tiek norminamuosiuose tekstuose, tiek viešojoje erdvėje iš vilniečių polinkio ilginti trumpuosius balsius dažnai šaipomasi, jis laikomas arba neišsilavinusių žmonių kalbos požymiu, arba tų, kuriems lietuvių kalba negimtoji. Vilniaus mokyklose mes atlikome kalbėtojo vertinimo eksperimentą ir nustatėme, kad balsių ilginimas nėra vertinamas taip vienareikšmiškai. Pasirodo, tie suaugusieji vilniečiai, kurie ilgina tik kamiene (pvz., taria dydelis „didelis“, Vylnius „Vilnius“, pyrmas „pirmas“ ir pan.) moksleiviams sukelia aptarnavimo srityje dirbančio, tarmiškai kalbančio atvykėlio iš provincijos įspūdį. Tie, kurie ilgina ir kamieno, ir galūnės balsius, bet lietuvių kalba jiems negimtoji, vertinami kaip žemesnio socialinio statuso, neturintys gero darbo miestiečiai. Tačiau jeigu balsius kamiene ir galūnėje ilgina lietuviai  (taria didžiūlė „didžiulė“, tyltas „tiltas“, platy „plati“ ir pan.), jie gauna pačius geriausius vertinimus – yra asocijuojami su aukštu socialiniu statusu, didele profesine kompetencija, vadovaujančiu darbu, verslu.

Nors oficialusis normintojų požiūris į būdingąsias vilniečių kalbos ypatybes ir apskritai į Vilniaus miesto kalbą yra neigiamas, pačių vilniečių kalbos nuostatų tyrimas rodo, kad sostinės gyventojai yra lojalūs gimtajam miestui ir netgi kiek lingvocentriški. Savo gimtąją kalbą jie vertina kaip pačią pagrindinę, „visos Lietuvos“ kalbą ir skiria jai aukščiausią vietą lietuvių kalbos atmainų hierarchijoje. Vilniečių manymu, Vilniaus kalba bene vienintelė iš didžiųjų Lietuvos miestų (retkarčiais dar paminimas Kaunas ar Klaipėda) neturi tarmiškumo žymės ir todėl laikytina jei ne bendrine, tai artimiausia bendrinei kalbai – ta pačia, kuri yra vartojama radijuje ir televizijoje. Pastebėtina, kad visos kiek ryškesnės vilniečių tarties ar kirčiavimo ypatybės iš tiesų būdingos sakytinei žiniasklaidai. Dar daugiau – per radiją ir TV vartojama kalba daugiau bendrybių turi su Vilniaus kalba nei su kodifikuotąja bk atmaina.