Žiniasklaidos kalbos kaita

Remiantis žiniasklaidos tekstyno medžiaga, analizuota viešosios kalbos ir viešosios erdvės kaita nuo 1960 m. iki 2010 m. ir dabartiniu laikotarpiu. Kelta hipotezė, kad lietuviškoje žiniasklaidoje vyksta panašūs kaip visoje Europoje viešosios kalbos kolokvialiazijos, arba konversacionalizacijos, procesai, t. y. daugėja neformalaus kalbėjimo bruožų. Tirti žiniasklaidos diskurso kontekstą apibūdinantys viešosios erdvės dalyvių vaidmenys, diskurso bruožai (kreipiniai, juokas), neformaliojo stiliaus (visų pirma, leksikos) bruožai, kalbėtojų tarties ypatybės. Pokyčių ieškota lyginant sąlygiškai išskirtus tris laikotarpius: sovietinį (1960–1987), pereinamąjį (1988–1992) ir dabartinį (nuo 1993).

Viešosios erdvės dalyvių tyrimas atskleidė pasikeitusį sakytinės žiniasklaidos kalbos kaitos kontekstą: daug didesnę reikšmę įgijo pokalbių laidų vedėjo vaidmuo, sumažėjo tipiško ir prestižinio sovietinio laikotarpio vaidmens – diktoriaus – reikšmė, kiek padaugėjo paprastų žmonių nuomonės, atsirado autentiškesnė ekspertų nuomonės raiška, padaugėjo „įžymybių“ ir sumažėjo „herojaus“ tipo kalbėtojų. Vadinasi, viešasis kalbėjimas, kuris sovietiniais metais buvo surežisuotas ir monologiškas, tapo spontaniškesnis, dialogiškesnis, atsivėrė įvairesniems dalyviams, darėsi labiau komercializuotas (žr. Nevinskaitė 2012). Visa tai skatino įvairesnę kalbinę raišką.

Diskurso bruožų analizė patvirtina slinktį link neformalaus ir interaktyvaus diskurso ir didesnės kalbinės raiškos įvairovės. Pasikeitė vyraujantys adresato įvardijimo būdai: sovietiniu laikotarpiu į pašnekovus kreipiamasi beveik vien formaliai, o dabartiniam laikotarpiui būdingas daug didesnis variantiškumas. Adresato įvardijimo pokyčius iliustruoja tipiški tų laikotarpių kreipiniai, sovietinis draugas ir dabartinis ponas, taip pat dabartinis kreipimasis mandagiąja daugiskaita ir vardu (žr. Girčienė 2012). Kito diskurso neformalumą rodančio aspekto – juoko – tyrimas taip pat atskleidė juoko atvejų gausėjimą, didėjančią juoko funkcijų įvairovę. Sovietiniu laikotarpiu dominavo ideologizuotas, parodomasis juokas, o nepriklausomoje žiniasklaidoje jis yra natūrali viešojo kalbėjimo dalis, kuri gali būti ir spontaniška, ir suplanuota. Šia prasme juokas taip pat tarnauja ideologijai, tačiau ne valstybės galios kaip sovietmečiu, o neformalios komercinės žiniasklaidos misijai ir „į namus ateinančio draugo“ įvaizdžiui skleisti (žr. Aleksandravičiūtė, Vaicekauskienė 2012).

Viena iš ryškiausių kalbos paprastėjimo apraiškų yra neformaliojo stiliaus leksikos vartojimas radijo ir televizijos laidose. Pavyzdžiui, stipresnių pertarų ir keiksmažodžių vartosenos tyrimas parodė, kad tokių žodžių ėmė rastis tik nuo pereinamojo laikotarpio (žr. Tamaševičius 2013). Taip pat buvo tikrinta kai kurių kalbininkų šiandien išsakoma nuomonė, kad sovietmečio sakytinėje žiniasklaidoje buvo laikomasi nustatytų kalbos normų, o šiandien kalba visiškai nenormiška. Tyrimas parodė, kad, nepaisant kalbos kontrolės, monologiškumo, žanrinio vienodumo sovietmečiu, kalbos normų specialiai nepasirengusiems kalbėtojams nepavykdavo laikytis (žr. Girčienė, Tamaševičius 2012).

Informacinių laidų diktorių, pranešėjų tarties ypatybių tyrimas ypatingos bendrinės kalbos kaitos kol kas neatskleidė. Kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimo atvejų (rodančių Vilniaus kalbos įtaką bendrinei kalbai) informacinių laidų rengėjų kalboje nežymiai, bet laipsniškai mažėja ir tai galima aiškinti kalbos preskriptyvizmo įtaka (žr. Čičirkaitė 2012a). Tačiau balsio o vartosena rodo, kad bendrinės kalbos normintojų reikalavimas šį balsį ilgą ir įtemptą išlaikyti visose žodžio pozicijose nebuvo realizuojamas nė vienu žiniasklaidos raidos etapu rengtose laidose. Matyti, kad konservatyviosios normos visais laikotarpiais realizuojamos tik atskirų, specialiai apmokytų kalbėtojų (žr. Čičirkaitė 2012b).

Apibendrinant galima teigti, kad lietuviškoje sakytinėje žiniasklaidoje vyksta kalbos neformalėjimo procesai, kuriuos lemia viešosios erdvės ir žiniasklaidos institucijų pokyčiai. Lūžio laikotarpiu laikytinas pereinamasis laikotarpis, kuriame praktiškai visais tirtais aspektais matyti tam tikras sovietinio ir dabartinio laikotarpio bruožų derinys ir nauji polinkiai.