„Apie ką kalba sociolingvistai yra tai, kad yra normos preskriptyvinės, tos, kurias nustato normatyvistai, tokių mes labai daug Lietuvoje turime, ir yra normos deskriptyvinės. Ir praktiškai visur, kiek man žinoma, seniai pereita prie deskriptyvinių normų. Tai yra normos, grindžiamos vartosena. Taip, kaip vartoja dauguma žmonių, ypač atsižvelgiant į išsilavinusius žmones, raštingus žmones, taip ir nustatoma. Ir parašoma žodyne.“ [Interviu Gino Dabašinsko laidoje „Prie pietų stalo“, Žinių radijas, 2011-01-31]. ►

„Kad anksčiau egzistavo gryna kalba, nesuteršta kultūra ir tautiniais drabužiais apsirengę žmonės šoko ratelius bei vadino vienas kitą berneliu ir mergele, yra mitas. Žinoma, toks mano atsakymas skamba ne taip romantiškai, kaip kad „Apsaugokim lietuvių kalbą...“ O kaip siūlytumėte apsaugoti? Į muziejų uždaryti? Išduoti leidimus, kam vartoti, kam ne?“ [Interviu Vakarų ekspresui, 2012-11-21] ►

„Mano pagrindinė mintis yra ta, kad žmonės, apie kuriuos aš kalbu, yra profesionalai. Jie puikiai patys išmano, kada ir ką reikia pasirinkti, jie kompetentingi. Ir nereikalingas joks autoritetas iš šalies, kuris pasakytų: „Ne, šitoj situacijoj turėjo nuskambėti kitas žodis.“ [Interviu lrt.lt, 2012-11-04]  ►

„Dažnai miestiečiai mano, kad tarmė – kaimietiškumo ženklas, neprestižiška kalbėti tarme, nėra prasmės mokyti tarmės vaikus. [...] Aš manau, kad prie tokios nelabai palankios situacijos, nuostatų tarmių atžvilgiu yra neigiamai prisidėję ir patys kalbininkai, lituanistai, mokytojai. Ilgą laiką daug dėmesio skyrėme bendrinei kalbai, o tarmes, atrodė, reikia puoselėti, užrašyti, tačiau kalbėti nėra didelio reikalo.“ [Interviu delfi.lt, 2010-03-21] ►