„...įgimtas kalbos jausmas, netarpiška kalbinė intuicija – prasmenga po kojomis, paslaptingai instancijai – Kalbos Komisijai – išleidus dar vieną aplinkraštį ar instrukciją. Tačiau kokiu pamatu, kokia tikrove remiasi ji, atimdama kalbos tikrovę jos vartotojams – tam pamatui, kuriuo laikosi pati kalba? Ką reiškia situacija, kai „taisyklingas“ kalbos vartojimas tampa vien kalbininkų privilegija?“ [Naujasis Židinys-Aidai 1, 1995, 1–4] ►