Tyrimo rezultatai

Tipiškų (ir kartu patyrusių bei žinomų) Lietuvos televizijų ir radijo žurnalistų nuostatų tyrimas atskleidė visą skalę, kurią pradeda ir užbaigia kraštutinės individualios nuostatos. Vis dėlto bendrai paėmus matyti, kad per interviu išsakomas požiūris iš esmės atitinka tai, kas vyksta su viešąja kalba. Dauguma žurnalistų palankiai vertina stilių kaitą ir pagrįstą šnekamosios kalbos elementų vartojimą. Jų nuomone, neformali kalbinė raiška, pavyzdžiui, šnekamosios kalbos, slengo, tarmių žodžiai, padeda kurti gyvesnį dabartinei žiniasklaidai būdingą foną, daliai laidų būtiną neformalią aplinką, palengvina bendravimą, leidžia atsiskleisti pašnekovui. Matyti, kad stilių kaita yra ne tik laidos vedėjo, bet ir pašnekovo pastangų reikalaujantis sąmoningas intelektinis žaidimas, nesusijęs su tiesmuku privačios leksikos žodžių perkėlimu į viešąją erdvę. Įdomu, kad poreikį keisti kalbos kodą derinantis prie adresato dažniau reiškė žurnalistikos studijas baigę informantai.
 
Žurnalistai iš esmės pritaria, kad šiandieninėje žiniasklaidoje gali būti vartojama paprastoji, nebūtinai griežtai norminė bendrinė kalba, tačiau jų nuostatos nemažai priklauso nuo vedamos laidos tipo ir adresato. Liberalios nuomonės dažniau laikosi informantai, dirbantys su jaunimo auditorija ir populiariomis pramoginėmis laidomis, ypač tie, kurie turi žurnalisto ar aktoriaus diplomą. Su akademine auditorija dirbančių žurnalistų nuomone, jų laidose pirmenybė teiktina oficialiai norminei bendrinei kalbai. Vis dėlto šios grupės viduje, tiek tarp žurnalistinį išsilavinimą turinčių, tiek tarp jo neturinčių informantų, nuostatos svyruoja itin smarkiai: dalies informantų jos aiškiai rodo pritarimą griežtai normai, o kitos, vos didesnės dalies, nedaug tesiskiria nuo paprastąją kalbą palaikančių jaunimo ir populiarių laidų vedėjų. Iš tiesų akademiniam adresatui dirbančių žurnalistų nuostatos dėl tokio įvairavimo kaip tik yra įdomiausios, nes jos rodo galimus šios sakytinės žiniasklaidos dalies pokyčius.
 
Mūsų informantai taip pat išsakė įvairių nuomonių, kurios galėtų (ir turėtų) turėti taikomąją vertę kalbos politikai. Kalbos politika ir kalbininkai buvo vertinami prieštaringai: bendrinės kalbos normų poreikį pripažino praktiškai visi informantai, tačiau konkrečias normas ir praktinį normintojų darbą ne vienas vertino labai kritiškai. Buvo siekiama nustatyti žurnalistų požiūrį į Lietuvoje vyraujantį kal­bos politikos motyvą – nesaugumą ir kalbos ryšį su tautine tapatybe. Interviu parodė, kad didesnė dalis apklaustųjų žurnalistų nemato grėsmių kalbai. Esamą situaciją jie vertina kaip natūralią kalbos kaitą, dėl kurios kalba neišnyksta, kol gyvuoja ja kalbanti tauta. Drauge dauguma informantų bent iš dalies pritaria kalbos priežiūrai. Pastebėtas toks nuos­tatų nuoseklumas: tie, kurie mato grėsmes kalbai, bent iš dalies pritaria ir jos priežiūrai, o kurie nepritaria kalbos priežiūrai, nemato ir grėsmių. Įdomiausia tai, kad buvo tokia grupė informan­tų, kurie bent iš dalies pritaria kalbos priežiūrai, nors nenurodo matan­tys grėsmių kalbai. Vadinasi, grėsmių kalbai suvokimas veikia kaip kalbos priežiūros motyvas, tačiau pritarimas kalbos priežiūrai grindžiamas ne vien suvokiamomis grėsmėmis. Matyti, kad žurnalistams priimtinesni atrodo teigiami kalbos priežiūros motyvai, t. y. priežiūra, suteikianti papildomą vertę, o ne neigiamas nesaugumo motyvas – priežiūra, sie­kiant apsaugoti, atriboti nuo ko nors. Kai kurių žurnalistų nuomone, kalbos politika turėtų būti visapusiška, neapsiribojanti kal­bos priežiūra. Analogiškai vertintos kalbos politikos prie­monės: informantai teigė, kad jos turi būti kūrybiškos, skatinančios aktyvumą, o ne konservatyvios, grindžiamos kontrole ir reguliavimais. Analizė pagal žurna­listų laidų auditoriją ir žurnalistikos išsilavinimą esminių skirtumų kalbos politikos vertinimuose neatskleidė.
 
Lietuvoje žurnalistai patys yra kalbos reguliuotojų taikinys, todėl surinkti interviu leido pasiaiškinti, kaip viešos kalbos kontrolė ir baudžiamosios priemonės veikia profesionalių kalbėtojų pasitikėjimą savo kalba. Buvo palyginta, kokią kalbą žurnalistai laiko gera kalba ir kokia geros kalbos samprata pateikiama kalbos politikos tekstuose. Matyti, kad remiamasi skirtingomis vertybių sistemomis. Oficialioji lietuvių kalbos ideologija propaguoja gryną ir taisyklingą bendrinę kalbą, o savo nuostatoms įtvirtinti kalbos vartosenoje pasitelkia galingą institucinį aparatą ir teisines priemones. Žurnalistų geros kalbos samprata palaikoma jų profesiniais argumentais. Ji atsiremia į klasikinę retoriką ir komunikacijos efektyvumą. Iš viso žurnalistai paminėjo keliasdešimt geros kalbos bruožų. Pasak jų, gera kalba pirmiausia turi būti aiški, gerai artikuliuota, logiška, rišli ir sklandi, kad būtų suprantama adresatui. O kad patrauktų ir išlaikytų žiūrovo ar klausytojo dėmesį, ji turi būti turtinga, išraiškinga, vaizdinga, taip pat gyva, natūrali ir įtikinama. Kaip vieną iš bruožų žurnalistai minėjo ir taisyklingumą, tačiau laikėsi kiek kitokio jo supratimo nei oficialioji kalbos politika. Žurnalistų nuomone, taisyklinga kalba yra be slengo, be keiksmažodžių, neturi tarmės atspalvių, kad būtų suprantama visiems. Taip taisyklingą kalbą įsivaizduoja ir eiliniai kalbos vartotojai. Be to, žurnalistai pabrėžė, kad taisyklingumas neturi prieštarauti įprastinėms bendravimo normoms. Vis dėlto vėliau per interviu, paklausti, kaip vertina savo pačių kalbos kokybę, žurnalistai (išskyrus keletą) pamiršdavo prieš tai išsakytas vertybes ir vertino save tik pagal kalbos inspekcijos reikalavimus. Jie teigė negalintys atsikratyti „baisių“ gramatikos, kirčiavimo klaidų, gimtosios tarmės poveikio, įprastų šnekamosios kalbos žodžių, sakė, kad blogą įtaką jiems daranti kasdienė aplinka, vartojamos rusų ir anglų kalbos, miesto kalba. Tai buvo visiškai standartiniai, Lietuvos kalbinei bendruomenei būdingi atsakymai, vos keletą kartų paskaidrinti lengva ironija. Penkiolika metų darbo patirties turinčių, gimtąja kalba kalbančių eterio profesionalų pasitikėjimas savo kalba buvo menkas, žemesnis nei kituose tyrimuose tirtų moksleivių, studentų ar darbininkų. Suprantama, kultūros ir etikos normos per interviu neleidžia iškelti savo gebėjimų pernelyg aukštai, tačiau savos vertybinės sistemos atmetimas ir itin žemi vertinimai yra akivaizdus lietuvių kalbos politikos padarinys. Šitame pačiame projekte atliktas latvių žurnalistų tyrimas davė kitokių rezultatų – didžioji dauguma latvių informantų įvertino savo kalbinius gebėjimus kaip puikius arba gerus. Taigi itin griežta kalbos politika ir kontrolė gali vesti prie visiškai priešingo rezultato: užuot tarnavusi visuomenei, ji gali kelti vertybių konfliktą ir skatinti nepasitikėjimą savo kalbinėmis išgalėmis.