Standartizavimo ideologijų tyrimo rezultatai

Atskaitos taškas bet kokiam kalbėjimui apie kalbos politiką SSRS, taigi ir sovietų Lietuvoje, yra Marro mokslo sutriuškinimas ir žymieji Stalino samprotavimai „Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai“, nepraradę savo pamatinės reikšmės ideologiniams kalbos vertinimams iki vėlyvosios perestrojkos. Antras svarbus kontekstas, ypač kalbamo laikotarpio pradžios (6 deš. pab. – 7 deš. pradžia) situacijai „kalbos fronte“ suprasti, yra chruščiovinės kampanijos prieš „nacionalizmo apraiškas respublikose“. Trečiasis, jau labiau akademinį lygmenį užkabinantis kontekstas – taip pat churščiovinis „tarybinio žmogaus“ sąmoningumo ugdymas, pasireiškęs ir kalbos... – taip, kultūros kėlimu. Ir paskutinis svarbus momentas, lemiamos svarbos įgijęs nuo aštunto dešimtmečio vidurio – tai totalinė biurokratizacija visose mokslo ir kultūros srityse, kai visos iniciatyvos buvo nedelsiant ir griozdiškai institucionalizuojamos, nevengiant „masinių scenų“ vad. vietose.

Į šitokius prasminius rėmus atsižvelgiantis tyrimas rodo, kad Sovietų Lietuvos administracijai visu sovietmečiu pirminis ir galutinis autoritetas visais (kalbos) klausimais buvo Maskva: kaip daroma ten, turėjo kartoti, stengėsi mėgdžioti ir biurokratai, ir ideologai, ir mokslininkai. Kaip ir kas buvo (daroma) su rusų kalba, taip ir tas turėjo būti ir su lietuvių – toks buvo pamatinis partinis rūpestis. Reikia pripažinti, kad lietuvių kalbininkai, net ir įtraukti į formalias kalbos reguliavimo institucijas, nelabai veržėsi priimti šį požiūrį, nevengdavo ginti kalbos mokslo kompetencijos ribų, kad ir nestodami į opoziciją ideologijai. Tačiau, bent jau sovietinėje Lietuvių kalbos komisijoje, pirmiausia buvo dirbamas administracinis, o ne mokslinis darbas, o susidūrus moksliniams ir ideologiniams argumentams paprastai nulemdavo pastarieji.

Tiriamojo laikotarpio pradžioje, 7 deš., kalbos srityje komunistų ideologai daugiausia dėmesio skyrė sistemingai kovai su pastebėtomis ar potencialiomis įžvelgtinomis „nacionalizmo apraiškomis“ (LKP CK irgi neišvengė rimtos kritikos ir savikritikos šioje srityje; Latvijos KP viršūnė dėl šių priežasčių netgi buvo radikaliai perkratyta ir išvalyta). Tai kartu reiškė ypatingą dėmesį viešajam kalbėjimui ir administravimo kalbai (buvo kontroliuojama susirinkimų kalba, spauda, tikrinami mokslo ir administravimo terminai). Ilgainiui imtasi vis didesnės socialinės kontrolės – kalbos politikos rūpestis išsiplėtė iki kasdienio gyvenimo, vartojimo, laisvalaikio kalbos. Kalbos „ydų taisymo“ veiklos perkėlimą iš rašytinio (pirmiausia – literatūrinio, vadovėlinio, laikraštinio) teksto į kasdienybės erdvę galima laikyti esminiu sovietinio laikotarpio posūkiu. Šnekamojo srauto ir tokių smulkių dalykinių užrašų kaip etiketės ar valgiaraščiai kontrolės idėja sovietmečiu išvirto į oficialią represinę praktiką. Brežnevo epochoje prasidėjusius kalbos tikrinimo „reidus“ galima prilyginti politinei minčių kontrolei, policinės valstybės veikimui, kai tiesiogiai kišamasi į kasdienybę sekant ir – jei prireiktų – persekiojant bet kurį visuomenės narį.

Ypač 8-uoju dešimtmečiu ėmė stiprėti „kultūringumo“ siekis, kai kalbos grynumas imtas sieti su moraline (socialisto) pareiga, o nukrypimas nuo jo laikytas grėsme viešajai tvarkai. Pastebėtina, kad kuriantis bendrinei lietuvių kalbai tarpukario Lietuvoje asmeninė atsakomybė už kalbą taip pat turėjo moralinės pareigos vertę, tačiau tada autoritetas buvo asmeninis, o ne institucinis, ir veikė pirmiausia kaip pavyzdys, į kurį orientuojasi apsišvietę asmenys. Sovietmečio moralinės pareigos suvokimas kalbos tvarkymo siūlymus pavertė viešąjį gyvenimą įkyriai reguliuojančia priemone. Būtent sovietmečiu išrasta ir įtvirtinta „dvasios skurdo“ sąvoka – ji taikyta ir nesidomintiems sovietiniu menu, „pataikaujantiems supuvusiems Vakarams“, ir besibodintiems kalbos kultūros taisymais. Per paskutinius 15 sovietų valdžios Lietuvoje metų galima stebėti polinkį, kad kalbos standartizavimo klausimai daugiausia buvo keliami ir sprendžiami planinio valstybinio ūkio, kolektyvistinės pasaulėžiūros ir biurokratinio administravimo principais.

Didžiajai daliai lietuvių kalbininkų pirminis rūpestis, žinoma, buvo lietuvių kalbos teisės gyvenant prievartos sąlygomis, tačiau matyti, jog tai, kas rūpi leidžiantis į lietuvių kalbos studijas, tapus mokslininku ilgainiui transformavosi: lietuvių kalba vis labiau imta rūpintis kaip savaimine vertybe, kurią reikia saugoti. Prieškario ir laisvojo pasaulio kalbininkams būdinga nuostata, kad normos nusistato kalboje/kalbėjime, o normintojai po to jas fiksuoja, vertina, kodifikuoja. Vėlyvojo sovietmečio lietuvių ir rusų kalbakultūrininkai jau yra (tarsi automatiškai) išgyvenę lūžį: nėra normos be kodifikacijos, nėra kalbėjimo be kalbos tik kaip socialinės/formalios sistemos, nustatytos kalbos mokslo.

Atkūrus Nepriklausomybę daug dėmesio skirta atkurti lietuvių kalbos teisėms į visas vartosenos sritis. Šiuo laikotarpiu taip pat suaktyvėjo kalbos gryninimo iniciatyvos – tiek nuo rusų kalbos, tiek nuo globaliosios anglų kalbos. Be to, imta skųstis, kad laisvoje valstybėje per mažai kontroliuojama kalbos vartosena, kad randasi pernelyg daug spontaniško, nereguliuojamo viešojo kalbėjimo. Paradoksalu tai, kad saugodami ir puoselėdami lietuvių kalbą, dažnai apeliuodami į lietuviškos raštijos „tėvų“ palikimą, kalbininkai tapo kalbos draugovininkais, kurie griebiasi visuomenės atžvilgiu beveik tokių pačių kontrolės priemonių, kokias praktikavo sovietinio perauklėjimo ir cenzūros aparatas.

Iš kalbos ideologijų raidos nuo sovietmečio iki mūsų dienų matyti, kad „geros kalbos“ samprata yra politinė idėja, panaudojama kaip galios ir kontrolės instrumentas. Valoma nuo nepageidaujamų elementų ir įgavusi moralinę vertę bendrinė kalba tarnauja ideologiniams tikslams. Praėjus dviems Nepriklausomybės dešimtmečiams ideologinio lūžio nepastebėta: valstybės kontroliuojamos kalbos kultūros idėja yra išlikusi iki mūsų dienų ir kalbos įvairovė iki šiol traktuojama kaip bendrinės kalbos žalojimas. Vienintelis raidos lūžis, kurį sąlygiškai galima apčiuopti, yra Nepriklausomybės pradžioje įvykęs oficialus valstybės kontrolės instituto perdavimas kalbos normintojams ir dar labiau sugriežtinta viešosios kalbos kontrolė.