Paauglių socialinės kategorijos

„Mano laikais jaunimas elgėsi gražiau.“ Tikrai?
 
Apie šiuolaikinius paauglius yra išsakyta daug ir dažniausiai neigiamų nuomonių. Jie nesimoko, per daug laiko praleidžia prie kompiuterio, per ilgai užsibūna kieme, nepagarbiai elgiasi su suaugusiaisais, teršia kalbą keiksmažodžiais ir jaunimo slengu. Tikriausiai ne vienas yra girdėjęs posakį „mano laikais jaunimas elgėsi gražiau“. Taip teigti yra gana netikslu. Pirma, tokios neigiamos nuomonės šiuolaikinius paauglius absoliutina – tarsi jie visi būtų vienodi ir vienodai netinkami. Antra, neigiamas šiuolaikinės kartos vertinimas kyla iš perdėto savos paauglystės romantizavimo. Tačiau šiuolaikinė karta gyvena ne tais praėjusiais laikais, jie gyvena čia ir dabar, jų gyvenimo sąlygos skiriasi nuo tėvų ir senelių. Tikriausiai tėvai ir seneliai taip daug laiko prie kompiuterio nepraleisdavo visų pirma todėl, kad jų paauglystėje kompiuterio paprasčiausiai nebuvo. Tad užuot nuvertinę šiuolaikinius paauglius, verčiau bandykime geriau juos suprasti, pažiūrėkime, ko galime iš jų pasimokyti.
 
Kitas stereotipinis paauglių įvaizdis susijęs su maištu – paaugliai yra suvokiami kaip maištaujantys prieš suaugusiųjų nustatytas normas visuomenės nariai. Tačiau vėlgi toli gražu ne visi paaugliai laužo nusistovėjusias normas. Be to, (o ir dar svarbiau) paaugliai savo savitumą reiškia nebūtinai kaip atsaką į suaugusiųjų kultūrą. Tai taip pat bandymas išsiskirti vieniems nuo kitų, rasti savo nišą paauglių kultūroje. Tad į jaunimo kalbą ir kultūrą galima pažvelgti ne vien iš suaugusiųjų pozicijų, vertinant kaip nukrypimą nuo normų, bet kaip ir savarankišką ir lygiavertį reiškinį. Šis tyrimas yra viena iš pirmųjų tarpdalykinių studijų apie Vilniaus jaunimo socialinę dinamiką – paauglių socialines kategorijas ir kalbą. Kartu tai ir galimybė išgirsti pačių paauglių nuomonę apie save, kas diskusijose apie jaunimą yra dažnai užmirštama.
 
Atgal į mokyklą – 8 mėnesiai taip aštuntokų
 
Ko gero, nėra geresnio būdo suprasti šiuolaikinius paauglius, pažinti jų kultūrą bei kalbą nei būti kartu su paaugliais ir tarp jų, būti ne kaip tipinei suaugusiajai, atėjusiai pamokyti ir pamokslauti, bet kaip netipinei, kuriai patys paaugliai turi duoti žinių, pasakyti, kas svarbu, o kas ne. Tuo tikslu vienoje iš Vilniaus vidurinių mokyklų buvo atlikti stebėjimai: trys aštuntokų klasės kasdien buvo stebimos iš viso 8 mėnesius. Mokiniai buvo ne tik stebimi iš šalies, bet, kiek tik leido galimybės, dalyvauta mokyklos socialiniame gyvenime, bendrauta per pertraukas. Toks tyrimo metodas vadinamas etnografiniu. Jis leido ne tik geriau pažinti paauglius, suprasti, kas jiems svarbu, bet ir surinkti autentišką empirinę medžiagą. Viso tyrimo metu buvo vedamas dienoraštis: jame fiksuota, ką mokiniai veikia per pamokas ir pertraukas, kiek tik įmamoma, stengtasi užrašyti kuo daugiau įdomių mokinių pasakymų. Taip pat įrašyti 76 individualūs interviu su mokiniais, sukaupta apie 50 val. spontaniškos kalbos įrašų ir atlikta apklausa, kaip mokiniai vertina jų kalbai būdingus anglų ir rusų kalbų kilmės keiksmažodžius.
 
Aktyvi, miela, kieta, gatvinė šiuolaikinė karta
 
Ilgalaikiai etnografiniai stebėjimai leidžia teigti, kad mokykloje yra dvi stambios paauglių socialinės kategorijos, kurias galima laikyti svarbiausiomis. Kaip ir kitų didmiečių tyrimuose, Vilniuje pastebėta, kad dalis mokinių priima mokyklos, kartu ir suaugusiųjų nustatytą tvarką, o dalis mokyklą kaip instituciją atmeta ir savo veiklą orientuoja į gatvę. Šiuo atveju terminus mokyklą ir gatvę reikia suprasti plačiąja prasme, kaip terminus, simbolizuojančius skirtingas pasaulėžiūras. Kategorijų pavadinimai buvo sugalvoti pačios tyrėjos, nes mokiniai nevartoja pavadinimų kitiems mokiniams ir grupelėms įvardyti arba tie pavadinimiai yra nenusistovėję.
 
Be žalingais įpročiais ir maištaujančia prieš mokyklą veikla išsiskiriančių gatvės paauglių, tiek vaikinų, tiek merginų, mokinius, kurie savo veiklą daugiau ar mažiau orientuoja į mokyklą, galima susiskirstyti į smulkesnes kategorijas.
 
Merginos aktyvistės kuria kiekvienos mokyklos trokštamą mokinių tapatybę. Jos aktyviai reiškiasi per pamokas, dalyvauja popamokiniuose mokyklos renginiuose. Jos nerūko ir nevartoja alkoholio. Populiarios mokinės.
 
Mielosios merginos, kaip ir merginos aktyvistės, neturi žalingų įpročių, aktyviai dalyvauja mokyklose akademiniame gyvenime – pamokose ir popamokiniuose renginiuose, tačiau į socialinį mokyklos gyvenimą jų indėlis nėra toks ryškus kaip merginų aktyvisčių. Nepopuliarios mokinės.
 
Merginos kietuolės įsitraukia į mokyklos veiklą mažiau nei merginos aktyvistės: ne taip aktyviai dalyvauja per pamokas. Slapta rūko ir vartoja alkoholį. Populiarios.
 
Vaikinai kietuoliai mokosi gana neblogai, gana aktyviai reiškiasi per pamokas, kai kurie slapta rūko ir vartoja alkoholį. Šie vaikinai žaidžia mokyklos ir klasės krepšinio komandose. Tai taip pat populiarūs mokiniai.
 
Kaip matome, paaugliai kategorijoms, o kartu ir savo tapatybėms kurti dažnai pasitelkia tas pačias priemones, skiriasi tik tam tikros priemonės naudojimo intensyvumas. Nė viena priemonė, pavyzdžiui, cigaretės ar, kaip matysime toliau, keiksmažodžiai, nėra panaudojama tik kuriai nors vienai konkrečiai kategorijai kurti.
 
Nevienareikšmiai blet ir nachui
 
Rusiškų keiksmažodžių prisodrinta kalba etnografiniame tyrime dalyvavusių paauglių yra siejama su vyriškumu ir gatvės kultūra, gatvės kultūros kategorijomis marozais ir forsais. Daug rusiškų keiksmažodių savo kalboje vartojantys paaugliai susilaukė neigiamo vertinimo, buvo pavadinti „chuliganais, nelankančiais mokyklos ir nemokančiais normaliai kalbėti“. Vis dėlto paauglių pokalbių analizės rodo, kad vienareikšmiškai rusiškais keiksmažodžiais prisodrintos kalbos sieti tiek su gatvės kultūra, tiek su vyriškumu negalima. Merginos, kuriančios gatvės paauglių tapatybę, savo kalboje taip pat vartoja labai daug rusiškų keiksmažodžių. Be to, tie patys rusiški keiksmažodžiai gali būti panaudoti kurti socialinei tapatybei, kuri neturi nieko bendra su gatvės kultūra. Šie keiksmažodžiai tampa vienu iš būdų geriems vaikinams demonstruoti vyriškumą, kai to padaryti negalima kitomis tapatybės kūrimo priemonėmis. Rusiškai keikiasi, nors ir nelabai intensyviai, ir merginos aktyvistės. Tiesa, pasitaiko atvejų, kad nusikeikusios jos iškart skuba atsiprašyti savo draugių – taip jos išlaiko aktyvių, į mokyklas veiklą orientuotų paauglių tapatybę.
 
Plačiau apie Vilniaus paauglių keikimosi praktikas ir socialines kategorijas žr. mano str. "He blet nachui was in a shop: Swearing Practices and Attitudes to Swearing among Vilnius Adolescents".
 
Ne kaip kity ten dar kažką būnam susitynkam = bernelis su trim paloskėm?
 
Etnografinis metodas suteikia galimybę stebėti, kaip yra kuriamos socialinės kategorijos, kokios priemonės yra pasitelkiamos joms konstruoti. Atliktas tyrimas parodė priemonių spektrą esant labai platų – nuo elgesio ypatybių iki kalbinių išteklių – keiksmažodžių ir net tokių "plonybių" kaip tam tikrų balsių tarimas, pavyzdžiui, gatvės paaugliai ir paauglės yra linkę ilginti trumpuosius /i/ kirčiuotuose skiemenyse. Tokiu būdu /i/ ilginimas tampa viena iš gatvės paauglio tapatybės kūrimo priemonių. Tokia išvada buvo padaryta atlikus etnografinį tyrimą vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje. Bet ar kitose Vilniaus mokyklose gatvės tapatybė kuriama ilginant trumpąjį /i/? Ar kiti mokiniai ilginimą interpretuos kaip gatvės kultūros kūrimo priemonę?
 
Norint gauti atsakymus šiuos klausimus – patikrinti etnogragiškai išskirtų socialinių reikšmių lokalumą / universalumą, t. y. ar tam tikri kalbiniai fonologiniai vienetai iš tiesų turi kietumo, gatviškumo ir mokyklinio aktyvumo reikšmę, buvo atliktas eksperimentas kitose trijose Vilniaus mokyklose. Mokinių buvo paprašyta išklausyti 14 paauglių pasakojimus apie savo laisvalaikį ir draugus bei juos apibūdinti. Mokiniai taip pat turėjo įvertinti kalbėtojo populiarumą, polinkį turėti žalingų įpročių bei įsitraukimą į mokyklos veiklą – dalyvavimą popamokinėje veikloje. Į pasakojimus, kuriuos turinio atžvilgiu buvo stengtasi padaryti kaip įmanoma neutralesnius, buvo įtraukta tam paaugliui ar paauglei būdingų kalbos ypatybių, pavyzdžiui, balsių ilginimo, dvibalsių vienskemeninimo atvejų ir panašiai. Tad eksperimente dalyvavę paaugliai, patys to nesuvokdami, iš tikrųjų vertino ne patį kalbėtoją, bet jo kalbėjimo manierą.
 
Eksperimento rezultatai rodo, kad daugumos paauglių tapatybė buvo atpažinta, vadinasi, etnografiniu metodu išskirtos socialinės kalbinių išteklių reikšmės nėra visai lokalios – jos yra būdingos ir kitoms Vilniaus mokykloms. Tai leidžia teigti, kad aktyvumas, kietumas ir gatviškumas yra kuriami naudojant tuos pačius kalbinius išteklius ir kitose Vilniaus mokyklose.
 
Plačiau apie eksperimentą ir jo rezultatus žr. mano str. "Streetwise, Active and Cool: How Do Vilnius Adolescents Perceive Their Peers’ Linguistic Identity?"
 
Susidomėjusiems ir norintiems sužinoti daugiau apie patį tyrimą, taip pat apie šiuolaikinius paauglius ir jų kalbą galime parengti pranešimą. Dėl konkrečios temos, laiko ir vietos kreipkitės į tyrėją Aurytę Čekuolytę el. paštu auryte.cekuolyte@gmail.com.