Jaunimo kalba ir tapatybė
Etnografinis ir sociolingvistinis Vilniaus jaunimo kalbos tyrimas
AURELIJA ČEKUOLYTĖ
LKI Sociolingvistikos skyriaus doktorantė
auryte.cekuolyte@gmail.com
Apie jaunimo kalbą kalbama nemažai, dažniausiai neigiamai. Esą tai netaisyklinga, šiurkšti, svetimybėmis užteršta kalba. Viena mano pažįstama moteris apie jaunimo kalbą sakė: „Man kartais norisi paauglių pasiklausti, ar jie žino, kokia kalba jie kalba?“ Atsakiau trumpai: „Žinoma, kad žino. Jie kalba jaunimo kalba“. Neigiamas jaunimo kalbos vertinimas kyla iš jos kitoniškumo, nukrypimo nuo visuomenėje įsitvirtinusių kalbos normų. Tačiau sociolingvistams jaunimo kalba – tai vienos visuomenės dalies – jaunuolių – tapatybės raiškos priemonė. Tokio požiūrio laikomasi ir šiame tyrime.
Viena iš ryškiausių šiuolaikinių paauglių kalbos ypatybių yra polilingvalumas, t. y. pačių įvariausių kalbos bruožų vartojimas siekiant tam tikrų komunikacinių tikslų. Tame pačiame kalbos sraute lietuviai paaugliai gali įterpti rusiškų keiksmažodžių ir anglų kalbos žodžių, pvz.: Iš tikrųjų labai negražios mergos. Arba storos, arba ble kažkokios baisios. Nu va, sakau. Blecha, apie ką aš pasakojau? Apie Majamį. Majamy mes daug labai prisišopinom (iš autentiško Vilniaus jaunimo pokalbio). Jaunimo kalba išsiskiria ir fonetinėmis ypatybėmis: randasi naujų tarties variantų, o kiti nyksta. Šiandieninė Vilniaus jaunimo tartis gali rodyti, kaip vilniečių kalba keisis ateityje. Turint galvoje, kad Vilniaus, kaip Lietuvos svarbiausio politinio ir kultūrinio centro, kalba daro įtaką bendrinei kalbai, galima kalbėti ir apskritai apie lietuvių kalbos pokytį.
Tačiau klaidinga manyti, kad visi paaugliai kalba vienodai. Paauglių kalbos skirtumus lemia priklausymas tam tikrai socialinei kategorijai. Be to, paaugliams yra būdingos ne tik tradicinės socialinės kategorijos, pavyzdžiui, giminė, bet ir specifinės, tokios kaip blogiukai, moksliukės ir pan. Jaunimo tyrimai rodo, kad specifinių jaunimo socialinių kategorijų kalba skiriasi tiek leksiškai, tiek fonetiškai (žr. Eckert 1988, Quist 2005, Maegaard 2007).
Taigi tiriant jaunimo kalbą svarbu ne tik paauglių kalbinė elgsena, bet ir socialinis gyvenimas. Tam geriausiai tinka etnografinis metodas. Taikydamas etnografinį metodą, mokslininkas tam tikrą laiką praleidžia tarp savo informantų: juos stebi, dalyvauja jų veikloje, ima interviu. Šio konkretaus tyrimo atveju planuojama pusę metų praleisti vienoje iš Vilniaus vidurinių mokyklų: stebėti dviejų aštuntų klasių socialinį gyvenimą, mokinių kalbą, bendravimą. Taip pat bus atliekami individualūs ir grupiniai interviu, mokinių prašoma dalį laiko vaikščioti su įjungtu diktofonu ir taip padovanoti tyrimui spontaniškos savo kalbos.
Remiantis etnografinio tyrimo duomenimis ir autentiškos mokinių kalbos įrašais, bus identifikuojamos Vilniaus jaunimui būdingos stiliaus, suvokiamo plačiąja prasme, grupės (angl. style clusters), susidedančios iš kalbinių (slengas, keiksmažodžiai, anglų, rusų kalbos žodžiai, fonetiniai variantai ir pan.) ir nekalbinių (lytis, drabužiai, laisvalaikio pomėgiai ir pan.) elementų. Atliekant analizę, bus žiūrima, kokios yra kalbinių ir nekalbinių elementų sąsajos.
Stebėtos mokyklos tyrimo rezultatus papildomais eksperimentiniais metodais ketinama patikrinti ir su kitų mokyklų mokiniais.
Literatūra
Eckert, Penelope, 1988: Adolescent Social Structure and the Spread of Linguistic Change, in: Language in Society 17 (2), 183–207.
Maegaard, Marie, 2007: Udtalevariation og forandring i københavnsk. En etnografisk undersøgelse af sprogbrug, sociale kategorier og social praksis blandt unge på en københavnsk folkeskole. København: Københavns Universitet.
Quist, Pia, 2005: Stilistiske praksisser i storbyens heterogene skole. En etnografisk og sociolingvistisk undersøgelse af sproglig variation. København: Københavns Universitet.