Sociolingvistika – tai kalbos mokslas, kuris tiria kalbos santykį su kalbėtojais ir ieško atsakymo į tokius klausimus:

Kokią reikšmę kokioms kalbos ypatybėms suteikia kalbėtojai? Kaip žmonės kalba, kai nori pasirodyti... kieti? Protingi? Šiuolaikiški? Kaip jų kalba priklauso nuo konkrečios kalbėjimo situacijos, pašnekovų ir pokalbio temos? Kodėl ir kaip kalba kinta?

Taigi sociolingvistiką labiausiai domina kalbos, ypač sakytinės, vartosena, ne formali struktūra. Sociolingvistai netiria kalbų ar jų atmainų kaip uždarų sistemų, atribotų nuo kalbėtojo ir socialinio gyvenimo, nes vartosena, arba sociolingvistinė kalbos sistema, visada yra variantiška ir mišri.

Taip pat sociolingvistai neskirsto kalbų ir kalbėtojų į geresnius ir prastesnius. Jie laikosi vadinamosios skirtumų teorijos ir teigia, kad visos kalbos atmainos (ne vien bendrinė kalba, bet ir tarmės, miestų kalbos, jaunimo kalba, įvairių žmonių grupių kalba) yra vertingos, tik jų vertė priklauso nuo socialinio konteksto, nuo situacijos. Visos kalbos atlieka jų kalbėtojams reikalingas funkcijas, tačiau jų vertinimai skiriasi, nes skiriasi galios, gerovės ir prestižo pasiskirstymas konkrečioje visuomenėje konkrečiu istoriniu laikotarpiu esant konkrečioms socialinėms, politinėms, kultūrinėms ir ekonominėms sąlygoms.

Būtent nuo socialinių nuostatų priklauso, kurią kalbos atmainą, kalbos ypatybę ar stilių konkrečioje situacijose pasirenka kalbėtojai. Nors nėra žmonių, kuriems būtų prieinami visi įmanomi kalbos ištekliai, kuo kalbinis repertuaras turtingesnis, tuo lengviau pasiekti norimą tikslą. Tai vadinama komunikacine kompetencija; jos esmė – ne tik perduoti informaciją, bet išreikšti savo individualią arba grupės tapatybę... ir tuo pasinaudoti.

Tyrimai, kur studijuojama kalba, kalbos variantai, vadinami mikrosociolingvistiniais, o tie, kurie skirti socialiniams aspektams, kalbėtojų požiūriui – makrosociolingvistiniais. Sociolingvistinių tyrimų spektras labai platus, bet visus juos sieja vienas tikslas – nustatyti, kokie dėsniai valdo nuo socialinių aplinkybių priklausomą kalbos variantų pasirinkimą ir kalbos pokyčius.

Sociolingvistikos objektas gali būti, pavyzdžiui:

• skirtingo amžiaus, lyties, socialinės padėties ir vaidmenų kalbėtojų, įvairių socialinių grupių kalba;
• pokalbio strategijos, komunikacinė kalbėtojų kompetencija;
• didmiesčių ir regioninių miestų kalba, tarmių ir bendrinės kalbos santykiai, daugiakalbystė, kalbų kontaktai;
• viešoji (TV, radijo) kalba;
• naujųjų medijų (sms, facebooko, skypo ir kt.) kalba;
• kalbėtojų nuostatos ir jų kaita (kurios kalbos ar kalbos atmainos, kalbos ypatybės atrodo prestižiškos, gražios, tinkamiausios skirtinguose socialiniuose kontekstuose ir skirtingais laikotarpiais?);
• kalbos politika ir norminimas (kokiomis ideologijomis grindžiamas kalbos norminimas, kaip kalbos politika veikia vartotojų nuostatas, švietimo politiką?).