„Kalbininkų ir kalbos vartotojų priešiškumą ypač skatina straipsnių tonas. Atrodo, kad kalbos praktikai yra ėmęsi aukščiausiojo teisėjo, mokytojo ar griežto, bet atlaidaus tėvo vaidmens, kad jie geriausiai žino, kas garbinga, o kas negarbė ir gėda. [...] lyg prasikaltę vaikai barami ir gėdinami kalbos vartotojai, kitaip tariant, visokie žargoninkai, klaidininkai, defektininkai, diogenai be statinių, nemokėliai, o dažniausiai – darkytojai.“ [Kalbos kultūra 69, 1997, 96–10]