„Ne vienas žmogus norėtų, kad jo kalba taptų standartu visiems. Taip paprastai neatsitinka, nes tas nevienas nepajėgia savo kalbinių įpročių primesti kitiems. [...] Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad tas, kuris nori pataisyti kaimyno kalbą, siekia primesti savo valdžią. Jei ne kokią kitą, tai bent psichologinę, leidžiančią demonstruoti pranašumą, tam tikru atžvilgiu valdyti kitą.“ [Kultūros barai 12, 2003, 63–64]