LT EN
Dalintis Facebook'e

Kokios ypatybės būdingos skaitmeninei kalbai?

Susirašinėdami asmeninėmis žinutėmis, rašydami internetinius komentarus žmonės, ypač jaunimas, dažnai laikosi tam tikrų per kažkiek laiko nusistovėjusių normų. Tokia kalba gali būti labai savita, tarsi koks atskiras bendravimo kodas. Ši bendravimo kultūra, jos normos iš dalies yra tarptautinės, universalios, iš dalies lokalios.

Žinučių kalba nuo įprastinės kituose kontekstuose vartojamos kalbos skiriasi keliais dalykais: žinutės dažnai yra trumpos, jos dažnai rašomos be lietuviškų raidžių. Taip nutinka dėl to, kad ženklų skaičius gali būti ribotas, kad komunikuojama greitai ir neformaliai, vyksta dialogas, norima greitai surinkti tekstą. Trumpai rašyti patogu, nelaikoma būtina kartoti žinute gautos informacijos – t.y., elgiamasi panašiai kaip kalbant.

Skaitmeniniam bendravimui žinutėmis, socialiniuose tinkluose būdingas ir neformalus stilius, ir dažnai nestandartinės formos. Tai rodo, kad kalbėtojams yra smagu ieškoti kitokių nei įprastiniai kalbos užrašymo būdų, kad jiems malonu žaisti kalba, laužyti formos taisykles. Drauge sukuriamos naujos taisyklės, nauja raiška, kurios nemokantys ir nepraktikuojantys tokio stiliaus normos gali net nesuprasti.

Moksliniame tyrime, prieš darant išvadas, svarbu kuo tiksliau aprašyti tiriamąjį reiškinį. Taigi – kokios ypatybės būdingos skaitmeninei kalbai?

Sutrumpinimai

Turbūt pagrindinis žinučių bruožas yra įvairių trumpinių vartojimas. Rašydami taupome laiką – svarbu kuo greičiau surinkti norimą tekstą ir atsakyti į gautą žinutę taip palaikant pokalbį. Žodžiai gali būti trumpinami įvairiai:

  • Dažniausiai praleidžiamos balsės arba paliekama tik žodžio pradžia, pavyzdžiui: nzn = nežinau, nk = nieko, sian = šiandien. Be abejo, sutrumpintas žodis visada lieka atpažįstamas ir suprantamas iš konteksto. Tarkim, trumpinys lb, priklausomai nuo žinutės, gali reikšti ir labas, ir labai – būtent kontekstas išsprendžia dviprasmiškumą. Kadangi trumpinami kasdieniai, kitur paprastai netrumpinami žodžiai, sutrumpinimai ne visada atitinka trumpinimo taisykles ir gali būti įvairių to paties žodžio variantų, pavyzdžiui, labas užrašomas laba, la, lb.

  • Kita trumpinių rūšis – akronimai. Tai vietoj žodžių junginio vartojamos pirmosios tų žodžių raidės. Akronimai dažni įvairių organizacijų pavadinimuose, pavyzdžiui, NATO arba LRT, tačiau žinutėse jų vartosena ypatinga tuo, kad akronimai padaromi iš kasdienių žodžių ar frazių. Dauguma jų yra perimti iš anglų kalbos, pavyzdžiui: LOL = laughing out loud, OMG = Oh my God, ASAP = as soon as possible, np = no problem ir kt., bet gali pasitaikyti ir lietuviškų: kzn = ką (aš) žinau. Akronimų vartojimas žinutėse, be to, kad leidžia greičiau atsakyti, parodo, kad rašantysis moka kalbinį skaitmeninės erdvės kodą.

  • Lietuvių kalbos rašybai mažiau įprasti trumpiniai – skaičių ir raidžių deriniai. Trumpinant angliškus žodžius gausu raidinių homofonų, kai vietoj žodžio (jo dalies) rašoma taip pat tariama raidė (u = you, r = are), arba skaičius (gr8 = great, 2night = tonight). Rašant lietuviškai, skaičiai vartojami, pavyzdžiui, su savaitės dienų pavadinimais (5tadienis). Raidinio homofono pavyzdys galėtų būti aisq = aišku. Tokie trumpinimai yra kūrybiški ir žaismingi – primena rebusą, kurį reikia iššifruoti.

  • Taip pat žinutę sutrumpinti gali ir trumposios neformaliosios žodžių formos. Iš šnekamosios kalbos perimtos trumpesnės žodžių formos (biblė, matkė, autas) kartu kuria ir sustiprina neformalų pokalbio stilių.


 

Nestandartinė rašyba

Kitas skaitmeninės kalbos bruožas yra nestandartinė rašyba, t.y. tokia, kuri neatitinka sunormintos kalbos. Kitokia žodžių rašyba gali būti tiek sąmoninga, tiek netyčinė (kai rašytojas padaro korektūros klaidų ar tiesiog yra neįgudęs ir nemoka standartinės rašybos) arba nulemta techninių priežasčių. Žmogus, visiškai nemokantis skaityti ar rašyti, negalėtų komunikuoti skaitmeninėje erdvėje. O kiek jis raštingas, tiriant žinučių kalbą nėra taip svarbu – visada bus ir buvo tiek geriau, tiek blogiau rašančių. Tyrėjams įdomiau ta daugybė nuo sunormintos kalbos nukrypstančių rašybos atvejų, kai žmonės sąmoningai manipuliuoja rašybos sistema, pavyzdžiui, taupydami laiką ar reikšdami socialinę tapatybę, juokaudami ir žaisdami kalba. Kūrybingiems žmonėms galimybių tyčia nukrypti nuo formaliosios normos yra be galo daug, bet kartu visada yra viena sąlyga: naujoji norma turi būti atpažįstama kaip skaitmeninė norma ir žinutė turi išlikti pakankamai aiški skaitytojui, kitaip komunikacija bus nepavykusi.

  • Rašymas be lietuviškų raidžių. Vienas iš pirmųjų į akis krintančių nukrypimų nuo norminės lietuvių kalbos rašybos skaitmeninėje erdvėje – diakritinių ženklų trūkumas. Pagrindinė to priežastis yra technologiniai apribojimai – ne visada yra lietuviška klaviatūra, įvesti lietuvišką raidę reikalauja daugiau pastangų, laiko. Taigi lietuviškos raidės dažniausiai pakeičiamos paprastomis ir kontekstas padeda išvengti dviprasmiškumo. Retesni atvejai, kai lietuviškos raidės keičiamos deriniais su h, kadangi tai tik pailgina teksto rinkimą ir nėra efektyvu, bet veikiausiai kalbėtojai taip parodo turintys savitą stilių, nerašantys, kaip kartais vadinama, „šveplai“.

  • Rašymas be didžiųjų raidžių. Žinutėse tikriniai daiktavardžiai, pavadinimai, vardai taupant laiką (o gal ir todėl, kad susiformavo tokia norma) dažnai rašomi iš mažosios raidės. Taip pat sakinys ne visada pradedamas didžiąja raide (ypač, kai tam reikalingas papildomas paspaudimas).

  • Korektūros, rašybos klaidos, šnekamosios kalbos užrašymas. Kartais rašant žinutę tarp žodžių praleidžiami tarpai, vietoj jų įsiterpia kita šalia esanti raidė, raidės sumaišomos paspaudus ne tą mygtuką arba sukeičiamos vietomis. Kadangi norisi atsakyti greitai, klaidos dažnai paliekamos, nes grįžti ir pataisyti užtrunka, o žinutė vis tiek bus suprasta. Kai žinutės ar komentarai naudojami neformaliai komunikacijai, žodžiai rašomi taip, kaip tariami bendraujant gyvai. Pavyzdžiui, vietoj paprasto taip arba jo, rašoma joa, yep, yeah, okei; ne virsta nop, nea. Tokiu būdu užrašomi ne tik lietuviški, bet anglų kalbos variantai, pavyzdžiui, cuz, ‘cause (=because), wassup/sup (=what’s up). Taip kuriamas artimas tarpusavio ryšys ir sustiprinamas pokalbio neformalumas. Taip pat skaitmeninė kalba pasižymi nenorminių kalbos variantų gausa, dažnai nepaisoma standartinės rašybos ar skyrybos.

  • Rašymas tarme, akcento užrašymas. Rašydami skaitmeninėje terpėje, dėl jos laisvų normų, kalbėtojai gali rinktis parodyti, iš kur yra kilę. Pavyzdžiui, gali rašyti kaip kalbėtų savo tarme: kū veikiat; katins; būsma. Taip pat, pasitelkiant įvairioms kalbos atmainoms būdingus bruožus, formas, kartais vaizduojami kiti kalbėtojai ar socialinės grupės. Tai vadinama stilizacija. Pavyzdžiui, vilniečių kalba stilizuojama rašant ilgąsias balses ten, kur kirčiuotame skiemenyje norminė rašyba reikalauja trumposios balsės: Vylnius, tyltas.

Anglų kalbos intarpai

Anglų kalbos elementai lietuvių skaitmeninėje kalboje vartojami pačiomis įvairiausiomis formomis. Į lietuvišką tekstą gali būti įterpiamas vienas žodis, žodžių junginys ar frazė. Pavieniai žodžiai gali būti sugramatinami pridedant lietuvišką galūnę (likinti, like’as, laikas), bet gali būti ir negramatinami. Gali būti vartojama angliška rašyba arba gali būti sulietuvinama kaip šiame feisbuko įraše iš 2014 m.:

ailavju, bet šiandien fakjų (įrašo autorė taip užbaigia savo kritišką komentarą apie... ne, ne savo vaikiną, o vieną skaitmeninį laikraštį).

Ypač dažnai dėl smagumo jauni žmonės lietuvina modalinius anglų kalbos žodžius – tokius, kurie rodo kokį nors autoriaus vertinimą: kad jam ar jai aptariamas dalykas patinka, kad jis/ji pritaria arba stebisi. Pavyzdžiui: osom, kūl, nais, kjūt, trū, oumaigad.

Mokslininkai tokį kalbėjimo būdą ar sąmoningai kuriamą stilių vadina „kalbų maišymu“ (speech mixing) arba „kodų kaita“ (code switching). Skaitmeninė kalba dažniausiai maišoma sąmoningai ir įvairiais būdais – taip kuriama konkrečios skaitmeninės terpės, konkrečios grupės dalyvio tapatybė.

Štai vieno skaitmeninio stiliaus pavyzdys – 2014 m. jauno vyro įrašas feisbuke, kuriame yra ir sulietuvintų anglų kalbos skolinių, ir angliškų frazių, ir pavienių intarpų, ir keiksmažodžių ir net juokingų hibridinių darinių kaip „neperfuckingperkaitintas“:

Užrašytos emocijos

Bendraudami žinutėmis skaitmeninėje erdvėje žmonės vienas kito nemato ir negirdi, todėl gali būti sunku suprasti, kaip pašnekovas jaučiasi ir reaguoja. Intonacija, balso tonas, garsumas, veido mimika vadinama paralingvistiniais kalbos elementais. Jiems perteikti skaitmenoje naudojami įvairūs grafiniai ženklai.

  • Didžiosios raidės. Rašymas vien didžiosiomis raidėmis reiškia, kad kalbėtojas garsiai kalba, rėkia ar šaukia, iš pykčio, nuostabos ar dėl kitų priežasčių. Didžioji raidė žodžio viduryje gali reikšti kirčiuotą skiemenį.

  • Raidės kartojimas. Norint perteikti intonaciją, pabrėžiamą žodį, jame ta pati raidė užrašoma kelis kartus – ją reikia tarti ilgiau, pavyzdžiui laaaabas, heyyy.

  • Skyrybos ženklai. Jeigu įprastai žinutėse sakinių ribos ne visada aiškios ir vartojama mažiau skyrybos ženklų, tai gausus jų vartojimas leidžia išreikšti emocijas. Pavyzdžiui, norint sustiprinti įspūdį, išreikšti požiūrį, rašomi keli šauktukai, klaustukai iš eilės, taip pat vartojami ir kiti ženklai (!!!, ??!, ?!@##!!).

  • Emotikonai. Emocijoms žymėti naudojami įvairūs žmogaus veidą atvaizduojantys ženklai, piktogramos – vadinamieji emotikonai, jausmaženkliai. Tai gali būti paprasta rašmenų seka, “šypsenėlės” ( :-) , :D , :( , :0 , :* ) arba naujesni paveiksliukai, dar vadinami emoji: ????????????. Emodžiai dar ypatingi tuo, kad vaizduoja ne tik žmogaus emocijas, bet ir paprastus daiktus, maisto produktus, gyvūnus ir kitus dalykus. Tai praplečia jų panaudojimo galimybes, nes vietoj žodžio galima įterpti paveikslėlį. Emotikonų vartojimas padaro komunikaciją neformalią ir žaismingą ir kartu tarsi kompensuoja rašytinės kalbos trūkumą – padaro emociją matomą, parodo, kokia intonacija būtų ištartas pasakymas, pažymi, kad kalbėtojas šypsosi ar pyksta.

  • Nuotraukos, paveikslėliai ir gif’ai. Įvairios vizualinės, garso, gestų ir kitos informacijos perdavimo formos yra vadinamos komunikacijos multimodalumu. Visos šios priemonės pasitelkiamos, kad kuo tiksliau ir įvairiapusiškiau išreikštume save komunikuodami. Įdomu tai, kad šių (audio)vizualinių priemonių naudojimas remiasi jų ankstesnio panaudojimo patirtimi: autorius turi išmanyti, kada ir kaip pridera kelti arba siųsti, pvz., nuotrauką, bei numano, kokią reakciją tai sukels. Dažnai šios priemonės yra pasitelkiamos tikslingai – norint sudaryti tam tikrą įvaizdį (pvz., Instagram). Nuotraukos ar vaizdo įrašai taip pat gali pasitarnauti žaismingam bendravimui ir tapatybės raiškai (pvz., įvairūs filtrai ir kiti efektai).


 

Ar žinojote, kad lietuvių kalba išleista emodžių knyga?