Šitaip ir panašiai nukrypimu nuo įsivaizduojamo kalbos standarto piktinasi žmonės, kurie mano, kad lietuviškai galima komunikuoti tik vienu būdu ir kad kalba yra skirta tik informacijai perduoti. „Kodėl jūs sakote/rašote vienaip, kai reikia kitaip?!“.

Moksliniuose tyrimuose klausimas formuluojamas visiškai iš kitos perspektyvos. Sociolingvistams rūpi ne „kaip reikia kalbėti“, o kodėl žmonės kalba skirtingai, kodėl kalba niekada nebūna vienoda. Tyrėjai klausia: „Kodėl kalbėtojas pasirinko šitą formą? Kokių tikslų jis siekė? Kokį stilių, kokią tapatybę sąmoningai ar nesąmoningai kūrė?

Tam tikrų tipų žmonių, tam tikruose socialiniuose kontekstuose vartojama kalba įgauna papildomą socialinę reikšmę. Pavyzdžiui, žodžius cool ar legit dažniau į savo kalbą įterps jaunas žmogus. Tokia kalba, drauge su gausiais keiksmažodžiais, yra būdingas šiandieninių vaikinų stilius, vaikinų grupės tapatybės žymiklis. Per asociaciją su kalbėtojais toks kalbos stilius įgauna socialinę reikšmę „jaunatviškas“, „jaunas“, „vaikinų grupės narys“.

O štai neutralią standartinę kalbą jaunimas asocijuoja su „rimta“, „protinga“, „išsilavinusia“, bet ir „nuobodžia“ asmenybe. Prireikus šių socialinių reikšmių, galima kalbėti standartiškai ir kurti tokią tapatybę. Kalba todėl ir yra įvairi, kad žmonės ir žmonių socialiniai poreikiai yra įvairūs. Kalbėtojams ne vis vien, kokiais kalbos variantais jie komunikuoja. Kalbos variantai yra socialiai reikšmingi.

Skaitmeninės kalbos variantai irgi nurodo į įvairias socialines tapatybes. Žinučių kalba – tarsi slaptas kodas, suprantamas tik tų, kurie žino ir moka pritaikyti tam tikras bendravimo taisykles. Atskirą žinučių kalbą galima susikurti ir dviese, ir grupėje – taip susikurta bendravimo forma tampa bendrumo išraiška. Per kūrybišką trumpinių ir skolinių vartojimą, kalbų maišymą, šnekamosios kalbos imitavimą ir raiškos priemonių įvairovę kuriami ir palaikomi socialiniai santykiai. Būtent susitapatindami su tam tikromis grupėmis ar nuo jų atsiribodami – kuriame ir palaikome savo grupės tapatybę.

Skaitmeninėje erdvėje toleruojama kalbos įvairovė ir nestandartiškumas, tad žmonės gali rinktis kalbėti kasdiene kalba ir pateikti save kaip tokius, kuriems svarbu gimtasis kraštas ir jo kalba. Yra net feisbuko puslapių, skatinančių kalbėti ir rašyti tarmiškai:

Tarmiškai skaitmeninėje erdvėje gali būti rašoma ir dėl visai kitokių paskatų. Štai juokavimo rašant tarmiškai ir nestandartine skyryba pavyzdys – jis rodo, kaip gali būti atkuriama, arba stilizuojama, paprasto žmogelio tapatybė:

Šiame 2020 m. pirmosiomis dienomis parašytame komentare vidutinio amžiaus vyras reaguoja į savo artimo pažįstamo, panašaus amžiaus vyro, juokaujantį feisbuko įrašą apie tai, kad turėtų kilti kainos. Reaguojama juoku į juoką, užsidedant personažo – paprasto, tarmiuojančio, ne iš rašto gyvenančio žmogelio – kaukę. Šitaip, galima spėti, komentuotojas ironizuoja tam tikrą mąstyseną, tam tikrą socialinį tipą (ekonomiškai nesaugų, bet ūkyje praktišką, kažkiek politikuojantį, tokį, kuriam nuolat iškyla asociacijų su „konservatoriais“ ir jų neva atneštu ekonominiu nestabilumu).

Net emotikonai ar emodžiai gali rodyti skirtingą tapatybę: merginų stiliui būdinga daugiau ir įvairesnių piešinukų nei vaikinų. Tyrimai rodo, kad merginų repertuare gali būti per šimtą jausmaženklių, o vaikinai renkasi iš maždaug trisdešimties ir labiausiai mėgsta standartinius veidelius - besišypsantį, besijuokiantį ir merkiantį akį. Šilti emotikonai kaip širdutės ar bučiniai irgi priklauso merginų stiliui.

Pavyzdyje toliau spalvomis paryškinti angliški ir rusų kalbos kilmės elementai. Tokią pat žinutę parašius neutraliu, formalesniu stiliumi informacija nepasikeistų, bet nebeliktų skaitmeninio žmogaus tapatybės:

Visa ši kalbos formų įvairovė, netgi tyčiniai rašybos iškraipymai, lietuvių kalbos perrašymai rusų kirilika arba anglų kalbos perrašymai pagal lietuvišką tarimą, kitų žmonių tarties imitavimas arba parodijavimas yra žaidimas su kalba.

Ko gero, svarbiausia priežastis, kodėl skaitmeninės kalbos normos skiriasi nuo neutralios, standartinės rašytinės kalbos yra malonumas žaisti kalba ir laužyti taisykles. Žmogus yra žaidžianti būtybė – Homo Ludens – plačiausia to žodžio prasme, o kalba yra vienas iš dalykų su kuriais galima žaisti. Skaitmeninės medijos tiesia ranką žaidžiančiam, kūrybingam, linksmam žmogui ir sako: „Ateik, pažaiskim. Čia bus kitokia tvarka ir kitokios taisyklės“. Kurti naują kalbą yra didžiulis estetinis ir intelektinis malonumas. Todėl nepykite, o geriau ateikite pažaisti drauge.